Visada norėjau susirgti nepagydoma liga
Tikrai. Visada to norėjau. Bet tik neseniai susimąsčiau: kodėl?
Mano vyresnioji sesuo labai daug sirgo vaikystėje, o aš buvau „stiprus vaikas“. Todėl mama labai rūpinosi mano sese, o manęs retai kada klausdavo, kaip aš jaučiuosi. Kai susirgdavau, mama rūpindavosi ir manimi. Tuomet jaučiausi mylima ir svarbi jai. Ir norėjau susirgti nepagydoma liga.
Arba mano geriausia draugė mokykloje. Ji visada buvo populiari. Visi vaikinai ją mėgo, žavėjosi ja, rodė dėmesį. Paauglystėje ji to populiarumo siekdavo mano sąskaita: pašiepdavo mane prieš kitus, vaidindavo, kad stumia mane iš suolo (sėdėjome kartu). Bet vėliau mes puikiai su ja sutardavome. Tai truko iki tol, kol ji išsilaikė teises. Tada ji pradėjo labai daug laiko leisti tarp tokių žmonių, su kuriais man buvo sunku rasti bendrą kalbą. Ir su kitomis klasės merginomis ji pradėjo bendrauti kur kas daugiau nei su manimi. Bet kai aš susirgdavau, ji ateidavo manęs aplankyti, pasakyti, ką mokytojai uždavė namų darbų, ir mes galėdavome pasikalbėti apie viską. Aš jaučiausi priimtina ir svarbi jai. Ir norėjau susirgti nepagydoma liga.
Ar kada susimąstėte, kad žmonės parodo meilę vienas kitam tik tada, kai atsitinka kažkas baisaus? Arba kai nieko nėra aplinkui ir niekas nepasijuoks iš tų jausmų?
Visada norėjau susirgti nepagydoma liga, kol nepažinau Dievo. Kai sužinojau, kad Dievas yra tas, kuris suteikia laisvę, o ne kontroliuoja, kad Jis nori turėti draugystę su žmogumi, o ne duoti sąrašą dalykų, kurios reikia įgyvendinti, panorau Jį pažinti. Panorau tos draugystės. Tada suvokiau, kad iki to laiko save mačiau kitų akimis. Turėjau būti stipri, protinga, intelektuali, priimta kitų. Norėjau įtikti kitiems. O Dievas suteikė laisvę būti savimi: laisvę būti silpnai, kai sunku, laisvę kvailioti, laisvę nežinoti atsakymų į visus klausimus. Panorau būti priimta Dievo, o ne žmonių. Pajutau laisvę klysti bei pradėjau matyti, kas yra tiesa. Tada suvokiau, kad Dievas mane myli nepriklausomai nuo to, kaip man pasiseka egzaminai, kaip šiandien esu apsirengusi ar kiek vaikinų į mane atsisuka, kai einu gatve. Suvokiau, kad Jo meilė nepriklauso nuo to, ką darau, nes Jis myli mane tokią, kokia esu, o ne tokią, kokią nori matyti. Jis myli mane visada, net tada, kai nesergu.
Visada norėjau susirgti nepagydoma liga. Dabar nebenoriu.
