Koks nepaprastas dalykas tas gyvenimas, gimimas ir gyvybė. Pradžioje tik kiaušinėlis ir sėkla, tuomet nėštumas – kažkas pradeda augti. Pradeda plakti širdis. Tuomet gimdymas – naujos gyvybės atsiskyrimas nuo mamos. Ir tos gyvybės pažeidžiamumas – toks užburiantis. Čia jos nebuvo, čia – ji yra, čia – jau nebeliko.
Nuostabiai kalba 139 Psalmė:
Juk tu sukūrei mano širdį, numezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – aš tai gerai žinau.
Mes esame atsikartojantis stebuklas
Ar kada pagalvojai, jog esi stebuklas? Kad nors ir gimėme natūraliai, tačiau esame sukurti? Ši mintis visuomet nuramina mane – aš nesu atsitiktinumas. Nesu klaida. Aš turėjau gimti ir Dievas man turi planą, Jis mylėjo ir saugojo mane tik užsimezgus motinos įsčiose.
Ką manai? Ar tau patiktų, jei sužinotum, jog už tavo gyvenimo slypi Kūrėjas, kuris myli tave?
Jei nori patirti viską apimančią Kūrėjo meilę tau, kreipkis į Jį maldoje.