Ištvermingas tikėjimas

Anksčiau jausdavau pagundą manyti, kad Dievas gyvenime viską sustygavo ne taip, kaip reikėjo, tik dėl to, kad viskas vyko ne taip, kaip aš tikėjausi. Maniau, kad jei gyveni krikščioniškai pakankamai ilgai, galiausiai pasieki kalno viršūnę ir šlovingai šauni dangun. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad sunkiausios kovos laukia tik krikščioniško gyvenimo pradžioje. Kartą jas iškovojęs, gali džiaugtis Kanaano kraštu, nelieka jokių priešų ar išmėginimų. Tačiau ilgainiui supratau, kad mūsų kovos toliau vaikštant su Dievu tik intensyvėja. Ne tik jos tampa sunkesnės, bet dar ir mūsų fizinės jėgos pradeda sekti.

Mūsų silpnumas verčia ieškoti nežemiškų išteklių

Laikui bėgant apimantis silpnumas verčia mus ieškoti nežmogiškų jėgų, nežemiškų išteklių, kurie padėtų mums senstant kovoti. Šiandien jau net džiaugiuosi, kad mirtis yra šlykšti giltinė, o mes išeiname iš šio pasaulio kovodami. Ko gero, sunkiausius tikėjimo sprendimus turėsime priimti paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, kai teks labai aiškiai atsakyti sau į kai kuriuos klausimus. Ar Kristus tikrai yra aukščiausias? Ar Jis tikrai pasirūpins manimi ir tuo, kas mano? Didžiausias tikėjimo nuotykis numatytas mūsų gyvenimo pabaigoje, kai bus išsemtos visos žmogiškos jėgos, ir liksime visiškoje Kristaus malonėje, laukdami Jo pasigailėjimo.

Tikėjimas iki galo

Man teko privilegija pažinti vieną moterį, kuri apsisprendė tikėti Jėzumi iki pat galo. Jausdama, kad artinasi paskutinioji, ji sukvietė prie savo lovos visą personalą. Jai skaitė iš Šv. Rašto, sugiedojo giesmę, dar kartą už ją pasimeldė, o ji nemirė. Tada jis tarė: „Ką gi, skaitykime dar kartą.“ Dar kartą buvo perskaitytos eilutės iš Šv. Rašto, dar kartą buvo sugiedota giesmė. Moteriškė maldoje kalbėjo: „Viešpatie, juk tai kvaila. Šitie žmonės turi daug darbo. Ateik ir pasiimk mane, kad jie galėtų grįžti prie savo pareigų.“ Ir tada Jėzus atėjo. Ji pasikliovė Juo iki pat galo ir narsiai žengė į naują gyvenimą su Jėzumi.