Vėlinės ir Visų Šventųjų diena: istorija, prasmė ir viltis

Lapkričio pradžioje Lietuva nušvinta. Važiuojame per visą šalį į gimtinę, tvarkome artimųjų kapus, dedame ant jų chrizantemas, uždegame žvakes. Vakare kapinės atrodo kaip ant žemės nusileidęs žvaigždėtas dangus.

Daugeliui iš mūsų netektis jau nebenauja. Mama ar tėtis, močiutė ar senelis išėjo prieš daugelį metų. Skausmas aprimo, bet ilgesys liko. Per Vėlines jis tyliai sugrįžta, o kartu su juo ir šilti prisiminimai.

Apie tokį ilgesį savo dienoraštyje parašė Diana Peteraitienė:

Kaip gera, kad Tave turėjau. Galbūt būtent tai norisi pasakyti ir mums, kai stovime prie artimųjų kapų.

Bet iš kur atsirado šios dienos? Ir ką šiandien jos gali mums pasakyti?

Trumpa Vėlinių istorija

Senovės lietuvių Ilgės. Dar prieš krikščionybę lietuviai rudenį, spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, minėdavo mirusiuosius. Ši šventė vadinosi Ilgės. Žmonės tikėjo, kad tuo metu mirusiųjų vėlės susirenka prie kapų, kryžių ir šventų giraičių. Iš žodžio „vėlė“ vėliau kilo ir Vėlinių pavadinimas.

Visų Šventųjų diena (lapkričio 1 d.). Pirmieji krikščionys labai gerbė kankinius, kurie už tikėjimą Jėzumi atidavė gyvybę. Jau IV amžiuje buvo minimi visi kankiniai kartu. IX amžiuje ši diena tapo švente visai Katalikų bažnyčiai.

Vėlinės (lapkričio 2 d.). Nuo seniausių laikų krikščionys meldėsi už mirusiuosius. 998 metais Kliuni vienuolyno (Prancūzijoje) abatas Odilonas nustatė, kad kitą dieną po Visų Šventųjų vienuoliai prisimintų visus mirusiuosius. Pamažu šis paprotys paplito po visą Europą.

Lietuvoje po krikšto senosios Ilgės susipynė su krikščioniškomis tradicijomis ir tapo Vėlinėmis. Sovietmečiu valdžia šią dieną bandė pakeisti savais renginiais, bet žmonės vis tiek ėjo į kapines ir degė žvakes. Šiandien Lietuvoje abi dienos yra nedarbo dienos.

Kuo skiriasi lapkričio 1 ir 2 diena?

Visų Šventųjų diena yra džiaugsmo šventė. Ji primena tuos, kurie jau yra pas Dievą.

Įdomu, kad Biblijoje žodis „šventieji“ reiškia ne tik ypatingus žmones, kurių paveikslai kabo bažnyčiose. Apaštalas Paulius savo laiškus rašė „šventiesiems“ Romoje, Korinte, Filipuose. Taip jis vadino paprastus žmones, kurie tikėjo Jėzų ir sekė Juo. Šventumas yra ne tobulumas, o priklausymas Dievui.

Vėlinės yra atminimo diena. Mes prisimename visus savo mirusiuosius: tėvus, senelius, draugus, net tuos, kurių niekada nepažinojome.

Ne veltui šios dvi dienos yra greta. Pirmoji kalba apie viltį, antroji – apie ilgesį. Kartu jos sako: mūsų ilgesys turi viltį.

Ilgesys, kuris bėgant metams pasikeitė

Kai netektis nauja, labai skauda, bet metams bėgant skausmas keičiasi. Jis tampa tylesnis. Vietoj aštrios žaizdos lieka ilgesys, o šalia ilgesio atsiranda ir kai kas kita – dėkingumas.

Prisimeni mamos rankas, minkančias tešlą. Tėčio juoką. Močiutės pasakas prie krosnies. Senelio kantrybę, kai mokė tave dirbti. Tie prisiminimai jau ne tik skaudina, bet ir šildo.

Biblijoje parašyta: „Meilė niekada nesibaigia“ (1 Korintiečiams 13, 8). Mirtis nutraukė buvimą kartu, bet meilė nesibaigė. Ji liko tavyje. Ji pakeitė tave. Gal dalį jos jau perdavei savo vaikams ar anūkams.

Nesistebėk, jei per Vėlines vėl sugrįš ilgesys. Tai nereiškia, kad kas nors negerai. Tai reiškia, kad meilė buvo tikra.

Kaip šiemet prasmingai minėti Vėlines

Štai keli paprasti pasiūlymai:

1. Kai uždegsi žvakę, ištark vardą. Tyliai pasakyk žmogaus, kurį prisimeni, vardą. Ir pridėk: „Ačiū, Dieve, kad galėjau jį/ją mylėti.“
2. Papasakok istoriją. Prie kapo ar prie vakarienės stalo papasakok vaikams ar anūkams vieną istoriją apie močiutę ar senelį, kurios jie dar negirdėjo. Taip atmintis lieka gyva.
3. Išvirk mėgstamą patiekalą. Gal mamos cepelinus ar močiutės obuolių pyragą. Kartais skonis primena geriau negu žodžiai.
4. Prisimink gyvuosius. Gal šalia yra žmogus, kuris šiemet pirmą kartą švęs Vėlines be savo artimojo. Parašyk jam trumpą žinutę: „Šiandien prisiminiau tave. Kaip laikaisi?“ Jam tai gali reikšti labai daug.
5. Pabūk tyloje su Dievu. Kapinės yra viena iš nedaugelio vietų, kur mes sustojame. Pasinaudok šia tyla. Ji gera vieta melstis.

Trumpa malda per Vėlines

Jei nori, gali ją tyliai pasakyti prie kapo, uždegęs(-usi) žvakę, ar namuose prie artimojo nuotraukos:

Viešpatie, šiandien prisimenu ____________ (vardas). Ačiū Tau už jo/jos gyvenimą ir už meilę, kurią per jį/ją gavau. Tu jį/ją pažįsti geriau nei aš. Patikiu jį/ją Tavo gailestingumui. Paguosk mano širdį, kai ilgiuosi. Ir duok man vilties, nes Jėzus prisikėlė, ir mirties žodis nėra paskutinis. Amen.

Kodėl degame žvakes?

Žvakė tamsoje yra vienas seniausių vilties ženklų. Rudens vakarai ilgi ir tamsūs. Maža liepsnelė parodo, kad tamsa netaria paskutinio žodžio.

Jėzus apie save sakė: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jono 8, 12). Mūsų žvakės dega trumpai. Jo šviesa neužgęsta.

Kai Lozorius mirė, jo sesuo Morta gedėdama stovėjo prieš Jėzų. Jėzus jai pasakė:

Po kelių dienų Jėzus pats mirė ant kryžiaus, bet trečią dieną Jis prisikėlė. Dėl to apaštalas Paulius galėjo parašyti:

Galbūt kartais klausi: kur dabar mano artimieji? Mes nežinome visko, kas vyko jų širdyse, bet Dievas žino. Jis juos pažįsta geriau nei mes, todėl galime juos ramiai patikėti Dievo gailestingumui.

Biblijos pabaigoje užrašytas pažadas visiems, kurie ilgisi:

Štai kodėl Visų Šventųjų diena ir Vėlinės yra šalia. Ilgesys yra tikras, bet viltis stipresnė.

Jei tau dabar skauda

Gal šiemet tavo netektis dar visai nauja, dėl to Vėlinės gali būti labai sunkios.

Žinok, kad tau nereikia apsimesti, jog viskas gerai. Dievui gali sakyti tiesą, net savo pyktį ir „kodėl?“. Biblijoje daug tokių maldų. Ir prie Lozoriaus kapo Jėzus nevertė žmonių nustoti verkti. Jis pats verkė.

Jei nori, gali skaityti mūsų 4 trumpus skaitinius „Kaip susidoroti su praradimais“, po vieną per dieną.

Arba tiesiog parašyk mums. Tave išklausys, neteis ir neskubins.

Nori sužinoti daugiau?

Jei nori geriau pažinti Jėzų, kuris nugalėjo mirtį, pradėk nemokamą kursą „Kodėl Jėzus?“. Jame yra 5 trumpi žingsniai, kuriuos gali eiti savo tempu. Kelyje tave lydės asmeninis dvasinis palydovas, su kuriuo galėsi pasikalbėti.

Jei nori, kad kas rytą tave pasiektų trumpas vilties žodis, užsisakyk nemokamus dienos skaitinius į savo el. paštą.

Arba paskaityk skaitinius apie netektį ir viltį jau dabar.

Jei atrodo, kad nebenori gyventi, nelik vienumoje. Skambink: Vilties linija 116 123 (visą parą, nemokamai), Jaunimo linija 0 800 28888, Pagalbos moterims linija 0 800 66366.

Dažni klausimai

Kuo skiriasi Visų Šventųjų diena nuo  Vėlinių? Visų Šventųjų diena (lapkričio 1 d.) yra džiaugsmo šventė, skirta visiems, kurie jau yra pas Dievą. Vėlinės (lapkričio 2 d.) yra diena, kai prisimename visus savo mirusiuosius.

Kada atsirado Vėlinės? Senovės lietuviai mirusiuosius minėdavo rudenį per Ilges. Krikščioniškos Vėlinės kilo 998 metais Kliuni vienuolyne Prancūzijoje ir vėliau paplito po visą Europą. Lietuvoje po krikšto abi tradicijos susipynė.

Kodėl per Vėlines degamos žvakės? Žvakė tamsoje yra vilties ženklas. Krikščionims ji primena Jėzų, kuris sakė: „Aš esu pasaulio šviesa“ (Jono 8, 12).

Ar normalu po daugelio metų ilgėtis artimojo? Taip. Skausmas metams bėgant aprimsta, bet ilgesys gali likti visą gyvenimą, ypač per šventes. Tai ženklas, kad meilė buvo tikra.

Ką Jėzus sakė apie mirtį? „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jono 11, 25). Jis ne tik kalbėjo apie gyvenimą po mirties, bet ir pats prisikėlė.