DIEVAS – kas Jis?
Deja, bet dažnai Dievas žmonių sąmonėje iškyla labai žmogišku pavidalu. Kodėl? Ogi todėl, kad ir Šventajame Rašte dažnokai apie Jį kalbama, vartojant žmonių kalbą, žmonėms būdingą leksiką. Jis mato, girdi, jaučia, netgi liūdi. Betgi vertėtų sau priminti, kad Dievas – ne žmogus, Jo antropomorfizuoti nereikėtų.. Galbūt paprieštarausite, o kaip Jėzus? Tačiau Jis atėjo kaip Dievo Sūnus, ir kaip tobulas Žmogus. Kodėl būtent toks? Kad mes įstengtume priimti Dievo žinią, skirtą mums.
Pradėti norėčiau nuo lietuviško žodžio „Dievas“. Ar esate kada nors pagalvoję, ką tas žodis reiškia?
Ar kas kitas labiau traukia akį, kaip bekraštė dangaus mėlynė. Žiūrėdamas neatsižiūrėsi. Baltų kalbose Dievas – personifikuotas dangus (kaip ir senovės graikų Dzeusas), kadaise reiškė „šviesus, neapsiniaukęs dangus“ (palyginkite su suomių kalbos žodžiu taivas „dangus“). Mūsų žodis „dangus“ turi giminaičių ir kitose kalbose: senovės indų devah – dangus; lotynų kalbos deus. Tie bendrašakniai indoeuropietiški žodžiai reiškė *deiu-/ *dieu- „tai, kas šviečia, šviesu“. Mūsų protėviams pagonims dangus buvo Dievas.
Dangus
Ir tikintieji sako, jog Dievas gyvena danguje. Betgi žemę apskridęs rusų kosmonautas Dievo ten nerado. Ir visgi Dievas vadinamas dangiškuoju Tėvu. Biblijoje galima rasti tikrai daug citatų, patvirtinančių šią mintį. Tad apie kokį dangų kalbama? Hebrajų kalbos žodis, reiškiantis „dangų“ yra šamaim, jis įvairiai aiškinamas, tačiau vienas pačių didžiausių Toros žinovų, XIII amžiuje Ispanijoje gyvenęs Rambanas yra rašęs, kad šamaim gali būti verčiamas ir žodžiu „ten“. Saliamonas Šventyklos pašventinimo iškilmėse melsdamasis sakė: „Dangus ir dangaus aukštybės negali Tavęs sutalpinti.“ (Pirma Karalių knyga 8,27) Taigi Jis ten ir ten, ir ten… Beje apie žmones Šventajame Rašte niekur nėra sakoma, kad jie sėdėjo su Dievu. Visada tik „ėjo su Dievu“. Vadinasi, tik ėjimas, ėjimas, ėjimas link.
Bet grįžkime prie Dievo vardo.
Krikščionybės laikais žodžiu „Dievas“ imtas vadinti Absoliutas, Viešpats, kuriam ir hebrajų kalboje pavadinti vartojami žodžiai substitutai. Hebrajų kalbos tetragrama YHWH יהוה –lietuviškas atitikmuo „Dievas“ – reiškiantis „buvau, esu, būsiu; kuris bus visada“ (iš hebrajų „haja“, reiškia „būti, tapti, reikštis, veikti“), švenčiausias žodis, kuris nebuvo tariamas (niekas ir nežinojo, kaip iš tikrųjų jį reikia tarti, nes semitų kalbos, tiksliau rašto ypatingumas tai lemia, juk raidės semitų kalbose žymėjo tik priebalsius). Galbūt Mozė, be abejo, Jėzus žinojo, kaip tarti Dievo vardą. Tad būtent dėl to, kad tas vardas buvo šventų švenčiausias, jis buvo keičiamas įvairiais kitais vardais. Dar reiktų pastebėti, kad Jehova ar Jahvė yra dirbtiniai vardai, nes niekas nežinojo, kaip išties tetragrama buvo tariama. Maža to, izraelitams buvo aiškiai pasakyta netarti Dievo vardo be reikalo, jie tą žinojo. Kiekvieną kartą sinagogoje skaitydami Torą ir sutikę tetragramą, jie pakeisdavo ją kitu Dievo vardu – Adonai – VIEŠPATS – tai vardas, kuris nurodo Dievo viršenybę žmogaus atžvilgiu, suponuoja šeimininko ir tarno santykį. Elohim – graikiškai verčiamas Teos, lietuviškai Dievas – Visagalis, tikrasis Dievas.
Per Mozę paskelbtoje Dievo Sandoroje su savo tauta skaitome žodžius: „Netark Dievo vardo be reikalo“. Apaštalas Jonas paskelbė dar vieną Dievo vardą: „…Dievas yra meilė.“ (Pirmas Jono laiškas 4,8) Tad gal ir MEILĖS vardo nevertėtų tarti be reikalo, gal verčiau tiesiog mylėti…
Tas, Kurio netalpina dangų dangūs, Tas, Kuris apie Save sakė Mozei: „AŠ ESU, KURIS ESU.“ Ir tęsė: „Tu taip kalbėsi izraelitams: ‚AŠ ESU atsiuntė mane pas jus.‘“ (Išėjimo 3,14) Tas, Kuris sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas…“ (Evangelija pagal Joną 14,6), „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apreiškimo 22,13) – Tas, Kurio vardo ištarti niekas nemokėtų, nes jis tiesiog netariamas, nes žmonių kalba perteikiamas tik Jo didybės šešėlis… Tas, Kuris yra visur, Kurio buveinė – neprieinama šviesa ir su Juo draugaujanti, nuolanki širdis… Kokią pilnatvės bangą Jis, būdamas Meilė, sukelia širdy.
Ir dar, atkreipkim dėmesį į štai šiuos žodžius – Jis tiek kartų apie Save sakė: „Aš esu…“, bet ne „Aš turiu…“ Tad ir kiekvienam Jo atvaizdui būtina apsispręsti: „Aš esu. Tik kas esu ir kieno?“ Kažkada garsus amerikiečių dainininkas Bob Dylan dainavo: kiekvienas turi kažkam tarnauti – arba Dievui, arba piktajam, nes trečio kelio nėra.
Rubrikoje „Žodžio galia“ filologė Daiva Mažiulytė kalba apie įvairiausias asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sritis, aktualijas, remdamasi Šventuoju Raštu, pateikdama esmingai svarbių žodžių etimologiją bei platesnį istorinį, kultūrinį kontekstą.
Šv. Raštas dabarties žmogui gali pasakyti stebėtinai daug. Ir ne tik pasakyti, bet padėti jam rasti atsakymus į egzistencinius klausimus, įveikti sunkumus, teisingai apsispręsti ir dar tiek daug viso kito…
Laidų „Žodžio galia“ klausykitės per XFM radiją penktadieniais, „Naujos dienos“ ir Pavakario eterių metu: 8.10 ir 17.10!