Dėl karo Ukrainoje bei Rusijos politikos daugelis jaučia artėjančią karo grėsmę, baimę ir nerimą. Kai kuriems žmonėms ypač sunku susidoroti su šiais jausmais. Lietuva be karo retai išbūdavo ilgiau nei 50 metų. Todėl vykstant karui Ukrainoje daugeliui kyla klausimas – ar ir vėl bus karas Lietuvoje? Jei jums kyla klausimas „Ar kils karas su Rusija?“ ir dėl to esate kamuojamas baimių ir nerimo, siūlome perskaityti šį liudijimą.

Nerimo sutrikimas

Labai trokštu pasidalinti, kaip malda padėjo man atsikratyti nerimo. Aštuonerius metus kentėjau nuo panikos priepuolių. Buvo taip blogai, kad nebegalėjau vairuoti mašinos, nustojau eiti iš namų, o dar vėliau mečiau darbą. Su vyru neišvykome medaus mėnesio, nes aš išsigandau skrydžio lėktuvu.

Išbandžiau viską: jogą (padėjo laikinai), meditaciją, kvėpavimo pratimus, hipnozę, terapiją, anti-depresantus… Laikinai tai padėdavo, bet mano protas visada būdavo susitelkęs į išgyvenimus dėl to, kas bus, tad jaučiausi kaip užhipnotizuota savo minčių. Gyvenau baimėje dėl to, kas gali atsitikti.

Vėliau pradėjau lankytis bažnyčioje, kur buvo studijuojamas Šventasis Raštas. Sėdėdavau ten įsikibusi į porankius. Ėjo savaitė po savaitės, aš pradėjau melstis ir po truputį pažinti Dievą. Prieš tai buvau ateistė ir niekad nesuprasdavau tų, kurie tikėjo. Kažkas man papasakojo apie Jėzų, kuris liepė mums mylėti vienas kitą, mylėti save ir sakė, kad kiekvienam iš mūsų turi planą. Pradėjau melstis kartu su kitais žmonėmis, ir jūs net neįsivaizduojate, kaip tai pradėjo keisti mano gyvenimą. Prieš dvejus metus buvau pakviesta į kelionę po Centrinę Ameriką. Negalėjau paaiškinti kodėl, bet jaučiau, kad turiu važiuoti. Kadangi nesugebėjau išvykti net medaus mėnesio, buvau įsitikinusi, kad nesugebėsiu įlipti į lėktuvą. Vien pagalvojus apie tai, mano kojos tiesiogine prasme pradėdavo tirtėti.

Iki kelionės buvo likę dar 6 mėnesiai. Mano susijaudinimas vis augo. Kad nereikėtų važiuoti, bandžiau pastoti. Bandžiau pamesti pasą. Buvau įsitikinusi, kad neatrasiu jėgų keliauti. Iki kelionės likus dviem savaitėms atėjau pasikalbėti su bažnyčios vyresniuoju, papasakojau jam apie mane kamuojantį didžiulį nerimą ir baimes, apie tai, kad tik pagalvojusi apie kelionę verkiu. Jis patarė man prašyti Dievo, kad Jis duotų man Savo ramybę, kuri viršija bet kokį žmogišką supratimą. Aš taip ir padariau. Verkiau ir prašiau Dievo, kad atsiųstų man savo Ramybę. Ir Jis tai padarė! Padarė daugiau, negu drįsau prašyti.

Net neatsigręžusi įlipau į lėktuvą. Kelionė negrįžtamai pakeitė mano gyvenimą. Mačiau žmonių, gyvenančius skurde, pašiūrėse, pastatytose iš išmestų daiktų. Sutikau žmonių, neturėjusių visiškai nieko, tačiau pripildytus didžiulio džiaugsmo, tokio džiaugsmo, kurio niekur nebuvau mačiusi, nes jie mylėjo Dievą. Pamačiau visai kitą gyvenimo pusę.

Mano nerimas nebuvo pašalintas 100 procentų. Manau, kad niekada ir nebus. Gal jis man duotas dėl to, kad visą savo gyvenimą remčiausi Dievu. Daugiau nebesu savo gyvenimo vadovė, bet Dievas yra. Ačiū, kad perskaitėte mano liudijimą, labai norėjau juo pasidalinti. K.