Hario istorija
[ba-column size=”two-thirds” last=”0″]
Vieno troglodito, tapusio žmogumi, istorija
(lot. trogloditus – „urvinis žmogus“)
Blogis… Dažnai jauni žmonės nesupranta tikrosios šio žodžio prasmės. Žinau, jog kartais jaunuolius šis žodis vilioja lyg koks neragautas egzotiškas vaisius. Kartais jis įgyja romantinį ar idėjinį atspalvį, o kartais būna vertinamas atlaidžiai, kaip žaidimas, nerūpestingumas ar jaunatviškos šėlionės. Aš tikrąjį blogio veidą pamačiau tik tada, kai įkliuvau į jo spąstus ir savo kailiu patyriau jo pasekmes…
Gimiau ir augau Panevėžio mieste, aktoriaus ir mokytojos šeimoje. Mano tėvai – nuostabūs žmonės, nuostabi pora, tačiau tai suprasti ir branginti aš galiu tik dabar. Nuo pat vaikystės mane viliojo blogis, ir aš gana drąsiai veržiausi jį pažinti – kiek sugebėjau savo gyvenime laužiau visas taisykles, ribas ir normas. Priešinausi bet kokiam auklėjimui, bet kokiam mokymui. Maištavau prieš visus ir prieš viską, kūriau savo paties gyvenimo pseudofilosofiją, kurios pamatas buvo visuomenei, moralei ir žmonijai nepriimtinos, antidorovinės normos. Tai buvo sąmoningas visko, kas žmonėms teikia viltį ir už ko bando įsikabinti net patys blogiausieji, griovimas. Neapkęsdamas savęs ir visų aplinkui aš traukiau tas ir taip vos įžiūrimas ir silpnas gijas, už kurių atsargiai įsikibus dar galbūt ir buvo galima išlįsti į šviesą… Bet aš šviesos nenorėjau. Priešingai – norėjau pasiekti visišką tamsą…
Į gyvenimą atėjo narkotikai
Dar būdamas 13 ar 14 metų svajojau tapti narkomanu, o sulaukęs 15-os pirmą kartą paragavau narkotikų. Nesusižavėjau jų poveikiu, tačiau mano svajonės pildėsi, ir tai mane džiugino… Aš ėjau į priekį, o tiksliau – žemyn…
Laikas bėgo greitai, o atitinkami siekiai atvedė mane ir prie rimtos narkomanijos, alkoholio, ištvirkavimo, vagysčių ir kitų nusikaltimų. Žinoma, neišvengiau ir kalėjimo. Aš murkdžiausi purve. 19 metų man jau buvo iškelta byla už vagystes bei narkotikų gabenimą, tad pradėjau savo „kruizą“ po Lietuvos tardymo izoliatorius, kalėjimus ir kolonijas. O ten, anapus tvoros, viskas atrodė lyg mirę, sustingę vietoje… Supratau, kad ten tam tikra prasme žmonės net negyvena, ten apskritai nėra jokios gyvybės… Tik akmeninės sienos, tvoros ir… šešėliai. Žmonių šešėliai, kuriuos kartais galima supainioti su gyvais žmonėmis…
Aš norėjau būti blogas, bet ne pavirsti šešėliu… Mane tai gąsdino, aš bijojau tapti toks, kaip jie. Mąstydavau: kodėl man, sąmoningai siekusiam blogio, šis tipiškas blogio pasaulis vis tik yra svetimas? Aš žavėjausi blogiu, tačiau smurto, prievartos, brutalumo, agresijos, kas buvo „šešėlių pasaulio“ kasdienybė, prie to nepriskyriau. Man patiko tik tas blogis, kuris buvo laisvanoriškas, sąmoningai pasirinktas ir orientuotas pirmiausia į save. Sakyčiau, toks subtilus, rafinuotas blogis… Ieškojau, kaip pavadinti tą blogį, kuriam jaučiau troškulį, ir gana greitai atpažinau, kad jo vardas – šėtonas! Tai jis, šėtonas, darydamas savo darbus nenaudoja nei jėgos, nei agresijos, nei prievartos, bet siunčia subtilius pagundymus, svaiginantį kūniškų malonumų alkį, išdidumo troškulį… Visa tai suvokęs labai nudžiugau, nes supratau, kad noriu padėti šėtonui daryti jo darbus. Taip tapau satanistu. Šį sprendimą padariau ten, zonoje.
Nuo tada aš siekiau (kaip man tada atrodė) „aukštesnio tikslo“, todėl ta „šešėlių karalystė“ manęs taip stipriai neslėgė. Buvau susirūpinęs savimi. Pradėjau rinkti medžiagą apie satanizmą, juodąją magiją, okultizmą ir kitokį šlamštą… Tačiau greitai visa tai man pasirodė vaikiška ir netikra. Aš troškau tikresnio ir gilesnio bendravimo su velniu, ir netrukus viename laikraštyje perskaičiau straipsnį, kuriame buvo rašoma, kad tikrieji satanistai yra vieniši žmonės, kuriems nereikalingi jokie išoriniai veiksniai, jokie ritualai, apeigos, jokia atributika. Jie tiesiogiai ir gyvai bendrauja su šėtonu ir šito neafišuoja… Supratau, kad būtent toks aš ir esu – ir labai apsidžiaugiau! Man nereikėjo jokių taisyklių, jokio pripažinimo, man netgi nereikėjo vadintis satanistu. Aš tiesiogiai ir gyvai bendravau su velniu ir beveik visą laiką savo gyvenime jaučiau jo asistavimą.
Toks mano, kaip narkomano ir nusikaltėlio, gyvenimas tęsėsi 20 metų. Vienuolika jų sąmoningai tarnavau šėtonui. Toleravau ištvirkimą, medituodavau, apmąstydamas nuodėmės žavesį. Narkotikai tapo būtina mano gyvenimo dalis, be jų mano organizmas nebegalėjo normaliai funkcionuoti, ir aš buvau įsitikinęs, kad narkotikai iš tiesų yra labai geras dalykas! Aš mėgdavau girtis, kad esu narkomanas, ir didžiuodamasis sakydavau, kad ruošiuosi toks būti iki gyvenimo galo.
Nesistengiau tiesiogiai kenkti žmonėms, tik norėjau pakreipti juos tokia linkme, kad jie patys pradėtų kenkti sau… Šis kelias mane vedė tiesiai į pragarą, ir aš žinojau, kad ten papulsiu… Tikėjau, kad Dievas yra, tačiau buvau apsisprendęs tarnauti šėtonui…
Dievo įsikišimo pradžia
Tačiau Dievas mano gyvenimui turėjo kitokių planų. Jis manęs pagailėjo ir nusprendė parodyti, kad visa tai, kuo grindžiu savo gyvenimą, yra visiška nesąmonė, paprasčiausia tuštybė, kuri kabo ant laikinumo plauko. Aplink mane viskas ėmė griūti, viskas vienu metu: mane išdavė artimiausi draugai, bendražygiai apkaltino tuo, ko nebuvau padaręs, giminės, tėvai nenorėjo manęs nė matyti, aš nebegalėjau rodytis mieste, nes manęs ieškojo policija ir tie patys bendražygiai. Nebeturėjau, kur prisiglausti, niekas manęs neįsileisdavo į namus… Taip Dievas parodė man tikrą to destruktyvaus gyvenimo, kurį aš toleravau ir kuriuo vos nepaspringau, kartumą.
Turėjau bėgti. Ir čia Dievas iš savo malonės parodė man, kur bėgti – pas Jį! Jis ėmėsi „rykštės“ ir aiškiai nurodė kelią pas save. Jis netgi suteikė man nuolankumo nesipriešinti tam, kas turėjo įvykti…
Atsiminiau, kaip prieš 10 metų (tuo metu jau buvau paniręs į satanizmą) vienas tikintis žmogus, kurį pažinojau gana seniai, man laiške užsiminė, kad galėtų supažindinti su Tuo, kuris, jei tik aš panorėčiau būti išgelbėtas, turi jėgų mane išgelbėti. Mūsų bendravimas laiškais jau seniai buvo nutrūkęs, bet dabar aš labai aiškiai prisiminiau tuos žodžius. Supratau, kad nebenoriu būti blogas, ir apskritai nenoriu nieko, ko norėdavau anksčiau. Supratau, kad dabar tikrai noriu būti išgelbėtas, bet pats esu visiškai bejėgis. Ieškodamas to tikinčio žmogaus neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip galiu būti išgelbėtas, bet jaučiau, kad Kažkas veda mane būtent į Kauną, pas tą pažįstamą… Atvykęs į Kauną, sužinojau apie reabilitacijos centrą „Sugrįžimas“. Paprašiau ir buvau priimtas reabilituotis.
Tai, su kuo susidūriau pirmosiomis reabilitacijos dienomis, šiandien galiu įvardinti kaip didžiausią turtą, didžiausią dovaną ir didžiausią stebuklą savo gyvenime, pranokstantį visus žemės turtus. Žinoma, tuo metu aš dar negalėjau šito įvertinti ir matyti taip, kaip dabar. Aš gana kritiškai žiūrėjau į maldas, pasitikėjimą Tuo, kurio negali matyti, ir į kitus su tikėjimu susijusius dalykus. Aš leidau sau vertinti viską, ką girdėjau ir mačiau, ir tai man trukdė ateiti pas Viešpatį. Tačiau aš aiškiai supratau, kad visi šie nauji mano pažįstami, su kuriais aš leidau ištisas dienas, turi kažką tokio, ko aš neturiu, bet labai labai noriu turėti.
Dabar suprantu, kad mano širdis visgi troško ir šaukėsi Jėzaus, tačiau ji buvo apaugusi stora žieve, sustabarėjusi ir užsidariusi dėl ilgalaikio nenoro gyventi šviesoje ir ieškoti tiesos. Taigi tas širdies šauksmas ir neišsiverždavo į išorę, o likdavo užgniaužtas, kaip riksmas pro užčiauptą burną virsta dejone… Supratau, kad turiu kažką daryti, jog pajudėčiau iš to mirties taško. Žinojau, kad turiu pradėti melstis. Bet man trūko tikėjimo, kad viskas gali pasikeisti. Pirmosios mano maldos prasidėdavo žodžiais: „Dieve, aš netikiu, kad Tu mane girdi…“ Ir toliau aš kalbėdavau, tiesiog garsiai išsakydavau dalykus, kurie manyje skaudėjo… Po kelių tokių maldų aš pradėjau jausti, kad manęs klausomasi, kad mane girdi! Tai buvo nuostabu…
Nuo tada aš ėmiau po truputį praregėti. Aiškiai supratau, kad tai Dievas pakvietė mane į šią savo prižiūrimą vietą. Visos reabilitacijos metu jaučiau Jo pagalbą ir galiu pasakyti, jog tie „Sugrįžime“ praleisti metai buvo turtingiausias laikotarpis mano gyvenime. Būnant reabilitacijos centre, Dievas parodė man ir dalelę mano ateities. Sekmadieniais važiuodavome į bažnyčią. Ir bažnyčioje Dievas man parodė mano būsimą žmoną, Sonatą, su kuria ten kartais susitikdavome. Tai, kad ši mergina taps mano gyvenimo drauge, artimiausiu man žmogumi, buvo nuostabus Dievo pažadas. Nelengva buvo tuo patikėti nei man, nei, juo labiau, aplinkiniams. Tačiau Dievo pažadas pildėsi, ir, man baigus reabilitaciją, mes su Sonata susituokėme. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad Dievas yra ištikimas.
Viešpaties dalyvavimą savo gyvenime jaučiu ir dabar. Kiekvieną dieną matau, kaip vyksta nuostabūs dalykai. Buvau išsižadėjęs Dievo valios savo gyvenime ir visiškai praradęs savąją, tačiau, kai atidaviau savo gyvenimą į Jo rankas, pripažinau Dievą vienintele tiesa, Jis pradėjo atstatyti manyje mano žmogiškąją valią, mokydamas, kaip aš turiu ja teisingai naudotis. Dabar aš tarnauju narkomanams ir alkoholikams, noriu, kad kuo daugiau priklausomų žmonių išsigelbėtų – tai suteikia mano gyvenimui prasmę. Taip pat tarnauju neprižiūrimiems gatvės vaikams. Vadovauju labdaros ir paramos fondui „Tavo galimybė“ ir esu Lietuvos vaikų dienos centrų asociacijos pirmininkas. Tai – didelės atsakomybės ir labai didelė Dievo malonė. Viešpats toliau augina mane ir veda į priekį, palaipsniui vis didindamas krūvį. Dievas man davė daugiau, nei aš išdrįsčiau prašyti ar svajoti. Man tereikėjo Jam paklusti…
Mes su Sonata džiaugiamės vienas kitu ir nuostabiais savo vaikais, kurie yra dar vienas liudijimas, kad Dievo meilė yra besąlygiška ir malonė – begalinė.
Dabar žinau, kad Dievas jau daug anksčiau mane kvietė, tik tada aš nenorėjau Jo girdėti. Koks Dievas yra gailestingas, jei net man, skleidusiam blogio ideologijas ir griovusiam kitų žmonių gyvenimus, atleido ir už mane atidavė savo Sūnų, kad aš būčiau išgelbėtas! Jis pakvietė mane, leido pažinti save ir tikrąją meilę… Šis jausmas anksčiau man buvo nepažįstamas. Aš mylėjau tik save ir savo gyvenimą, bet tokia „meilė“ vedė tiesiai į mirtį… Dabar matau, kokios pasekmės būtų manęs laukusios, jei ir toliau būčiau taip gyvenęs. Žinau, iš kokios duobės buvau ištrauktas, todėl šiandien galiu džiaugtis, liudyti ir šlovinti Dievą. Galiu gyventi ir mylėti. Žinau, kad Jėzus paaukojo save, kad visa tai, ką aš padariau blogo, būtų ištrinta. Jis nuplovė mane ir leido gyventi, nesigraužiant dėl praeities. Jis grąžino man sveikatą, tėvus, gyvenimo pilnatvę ir davė gausybę dovanų. Man tereikėjo patikėti, kad Dievas myli mane tokį, koks aš esu.
Šiandien žinau, kad ten, kur Dievas rodo man kelią, šėtonas ir bet koks blogis yra bejėgis. Aš ištiesiau ranką Dievui, o Jis man ištiesė abi… Savo gyvenimą, ateitį, norus, sėkmes ir sunkumus atidaviau Jėzui – mano Atpirkėjui ir gyvenimo Viešpačiui, ir supratau, kad tai, kas iš tikrųjų prasminga, ateina tik per Jį…
[/ba-column]
[ba-column size=”one-third” last=”1″]