Man jau gana – aš nepritampu

Aš, Demjanas, buvau drovus vienišius, bijojau tamsos ir jaučiausi niekur nepritampantis. Augau su nereligingais, bet nuostabiais tėvais, kurie domėjosi Rytų filosofijomis. Kai neturėdavau ką veikti, skaitinėjau tą literatūrą, bet nesusidomėjau. Manęs netenkino tai, ką mačiau žmones joje ieškant. Buvau vienišius, juokdarys mokykloje, lengvai prisitaikantis, todėl lengvai susirasdavau draugų tiek merginų, tiek vaikinų tarpe. Kadangi buvau grupės juokdarys, mane daug kas mėgo, bet po juokdario kauke slėpiau skausmą, jaučiausi labai skirtingas nuo visų – o tai mane kankino net iki minčių apie savižudybę.

Kai mano tėvai išsiskyrė ir mūsų 6-ių asmenų šeima suiro ir išsiskirstė, mums reikėjo pasirinkti, su kuo gyvensime. Aš pasirinkau tėvą, nes jis liko gyventi čia, bet greitai, kai man sukako 15, pradėjau gyventi savarankiškai, net jei man reikėdavo nakvoti gatvėje ar jūros pakrantėje, nes tuo metu aš domėjausi tik banglentėmis ir merginomis, ir vėl banglentėmis, todėl pakrantė puikiai tiko – beveik visą laiką praleisdavau plaukiodamas.

Maždaug tuo metu atradau, kad mane vis labiau domina menas ir dizainas, ir ši trauka vis stiprėjo. Dabar prie mano interesų (burlenčių ir merginų) prisidėjo dar šis, o kadangi vienam verslininkui, kuris puošė banglentes, reikėjo dizainerio, pradėjau jam dirbti. Dabar šios banglentės jau įėjo į Australijos istoriją.

Šis verslininkas neilgai trukus ketino tapti bažnyčios tarnautoju, tai buvo jo aistra, todėl jis labai entuziastingai kalbėjo apie Jėzų. Aš tuo metu galvojau, kad krikščionys yra žmonės, mėgstantys daryti gera, pats gi niekada Biblijos nebuvau paėmęs į rankas. Buvau sutikęs daug žmonių, vadinančių save krikščionimis, bet jų gyvenimai nesiskyrė nuo kitų žmonių ar kitų religijų atstovų gyvenimo, ypač kai santuokoje ar darbe kildavo sunkumų.

Žodžiu, tas žmogus paklausė manęs, ar nenorėčiau pažinti Jėzaus. Kadangi jis ketino mane įdarbinti, pagalvojau, kad jei sutiksiu, įtiksiu jam. Tuo labiau, kad vis tiek Jėzaus jau čia nėra, jis ant kryžiaus katalikų bažnyčioje, todėl dėl ko besimelsčiau, tai bus tik ŽODŽIAI, dar gerai, jei kils kokia emocija. Svarbiausia, kad suteiksiu džiaugsmo būsimam bosui.

Na… ta malda, kurią pakartojau paskui jį, nors truko tik minutę, pakeitė mano gyvenimą iki šios dienos. Dievas tapo man REALIU.

Nuo tos dienos dalykai, kurie buvo įkalinę mane – drovumas, vidinis vienišumas, nesugebėjimas pritapti, net tamsos baimė – PASITRAUKĖ, ir aš jaučiausi atsinaujinęs. Aš tikrai gimiau iš naujo. Tą pačią naktį, kai buvau išgelbėtas, nusprendžiau eiti namo vienas, kad galėčiau vienatvėje pabendrauti su Dievu. Kad sutrumpinčiau kelią, nutariau eiti per kapines (švietė pilnatis, buvo beveik vidurnaktis – visai kaip siaubo filmuose), bet aš ramiai ėjau, skaitinėdamas užrašus ant antkapių, o kelias truko apie valandą – šito anksčiau aš nebūčiau galėjęs padaryti, bet dabar širdyje aš turėjau RAMYBĘ. Ją turiu iki šiolei. Nors gyvenime būna įvairių situacijų, aš reaguoju į jas visiškai kitaip.

Svarbiausia, kad:
* kai tik pakviečiau Jėzų į savo gyvenimą, Jis tapo mano draugu, ir per Jį aš turiu priėjimą prie Tėvo, kuris viską sukūrė. Kai suvokiau tai, įgijau daug drąsos.
* žinau, kad skiriuosi nuo kitų, bet manęs nebevaržo kitų nuomonės apie mane, nes nebesiruošiu įtikti žmonėms, noriu įtikti Dievui.

Daug laiko buvau vienišius. Dirbau grafikos dizaineriu, tai labai mėgau, bet nedaug žmonių galėjo suprasti mano entuziazmą darbo atžvilgiu, o aš norėjau su kuo nors dalytis savo mintimis ir jausmais.

MAN REIKIA DRAUGO, – šie žodžiai tapo mano malda.

Neturite, nes neprašote (Jokūbo 4, 2), – parašyta Šventajame Rašte.

Kitą savaitgalį bažnyčioje aš sutikau savo būsimą žmoną ir po 3 mėnesių jau buvau vedęs – tai atsitiko prieš 23 metus. Buvau matęs ją anksčiau, tada dar ji buvo su kažkuo susižadėjusi, bet santykiai nesusiklostė. Ji taip pat dirbo grafikos dizainere ir domėjosi panašiais dalykais kaip ir aš, taip pat tikėjo Dievu. Dabar mes esame sukūrę savo verslą, auginame 3 nuostabius vaikus, kurie jau yra paaugliai. Kasdien už juos dėkoju, jie – Dievo dovana man.

DIEVAS YRA DIDIS

Melskis Jėzui ir tu

Ryčio istorija
Dievas savo darbą mano šeimoje pradėjo prieš daugelį metų. Kaip bebūtų keista ir nuostabu, aš ir mano žmona įtikėjome per savo vaikus... Skaityti toliau >>
Vlado istorija
Sąmoningai atsukau Dievui nugarą. Tapau besaikiu malonumų medžiotoju – seksas, pornografija, alkoholis, narkotikai... Žiūrėti šį video >>
Linos istorija
Likusi be pajamų, neturėdama kuo pamaitinti savo mažylės ir nukentėjusi nuo vyro smurto, aiškiai supratau, kad priėjau liepto galą... Skaityti toliau >>
Sauliaus istorija
Kai man buvo 16, praradau draugą – jis nuskendo. Po to atrodė, kad mane nuolat kažkas stebi, lyg šio draugo dvasia ... Žiūrėti šį video >>
Juditos istorija
Visada norėjau susirgti nepagydoma liga. Tikrai. Visada to norėjau. Bet tik neseniai susimąsčiau: kodėl?... Skaityti toliau >>
Vismanto istorija
Tikėjau, kad Dievo nėra. Nors kartais pagalvodavau: „O kas, jei yra?“... Skaityti toliau >>