Jis [Jėzus] kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado’“. Luko 15,11-32

(Toliau – pagal Tim Keller knygą “The Prodigal God”.)
Skaitant šį palyginimą dažniausiai dėmesį sutelkiame į jaunesniojo brolio – “sūnaus palaidūno” – išėjimą iš namų ir vėlesnį sugrįžimą. Tačiau abu broliai įkūnijo skirtingą atitolimą nuo Dievo.

Pirmose dviejose skyriaus eilutėse Lukas pasakoja, jog pasiklausyti Jėzaus ateidavo dviejų tipų žmonės. Pirmieji – “muitininkai ir nusidėjėliai”. Šie vyrai ir moterys atitinka jaunesnįjį brolį. Jie nesilaikė nei moralinių Biblijos įstatymų, nei apeiginio skaistumo taisyklių, kurių taip paisė religingi žydai. Jie gyveno “palaidai”. Kaip ir jaunesnysis brolis, jie buvo “palikę namus” – išsižadėję tradicinės savo šeimų ir gerbtinos visuomenės moralės. Antroji klausytojų grupė buvo “fariziejai ir Rašto aiškintojai”. Jie atitinka vyresnįjį brolį. Jie laikėsi tradicinės moralės, kurios buvo išmokyti. Studijavo Šventąjį Raštą ir jam pakluso. Ištikimai garbino Dievą ir be paliovos meldėsi.

Šiuos “jaunesniuosius brolius” prie tarnaujančio Jėzaus traukė nuolatos. Jie be paliovos plūdo pas Jį. Šis reiškinys moraliuosius bei religinguosius glumino ir pykdė. Lukas jų skundus apibendrino taip: “Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo”. Su kuo nors kartu sėdėti ir valgyti senovės Artimuosiuose Rytuose reiškė priimti tą žmogų. “Kaip Jėzus drįsta bendrauti su tokiais nusidėjėliais? – piktinosi jie. – Šie žmonės niekada neateina į mūsų pamaldas! Kuo juos patraukė Jėzaus mokymas? Negali būti, kad Jis skelbia jiems tiesą kaip mes. Jis tikriausiai kalba jiems tai, ką jie nori girdėti!”

Tad kam Jėzus pamokslauja šiuo palyginimu? Antrajai grupei – Rašto aiškintojams ir fariziejams. Atsiliepdamas būtent į jų pažiūras, Jėzus ir pradeda palyginimą. Palyginimas apie du sūnus leidžia nuodugniau pažvelgti į vyresniojo brolio sielą ir baigiasi galingu prašymu, kad jis pasikeistų savo širdyje.

Dievas kviečia pasikeisti ir mus! Atverk savo širdį jam maldoje jau dabar.

Atverk savo širdį Dievui!

Tagged with →