DianaAtsibudau

Prabudau nelauktai. Kaip greitai – per greitai – baigėsi vaikystė, praleista medžių viršūnėse, tikint, kad pasaulis nuostabus, o visi žmonės myli vieni kitus.

Mamos ir tėčio santykiai atšalę? Sesuo vakarais rauda, nes jaučiasi nesuprasta? Draugė, su kuria taip skubėjau susitikti rugsėjo 1-ąją, nieko nepaaiškinus nutraukė santykius ir net nežiūri į mano pusę? Kas vyksta?

Laikas bėgo. Visi klausimai, kurie sukosi mano galvoje, galiausiai susitelkė į vieną : kokia gyvenimo prasmė? Kodėl ir kam aš gyvenu?

Atsakymo puoliau ieškoti knygose, tačiau greitai pamačiau, kad rašytojai kelia klausimus, o atsakymų nežino. Filosofinės knygos neatnešė ramybės. Draugai ir bendravimas neužgožė manyje žiojėjusios tuštumos, kuri šaukė ir nerimo.

Pamažu iš širdies traukėsi ramybė – kaip galiu gyventi, jei nežinau, ko gyvenu? Išoriškai, manau, buvau gerai tai paslėpusi – studijavau, studentavau, bet mano giluminis „aš“ raudojo.

Vieną vasarą nuvykau į nuostabią Kižų salą Karelijoje. Slapta tikėjausi kokiame nors Karelijos kaimelyje sutikti seną žmogų, kuris atsakys į mano klausimus. Sutikau senų žmonių, bet padėti jie man negalėjo.

Vieną naktį rugpjūčio pabaigoje sėdėjau ant kalvos, o aplinkui lijo žvaigždėmis. Akimirką pasirodė, kad visos žvaigždės staiga pakeitė kryptį ir sukrito man į širdį. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad gal Dievas yra tas, kuris galėtų užpildyti tuštumą manyje? Tačiau kaip Jį pažinti? Krikščionybę atmečiau kaip nepatrauklią…

Patraukė Rytai. Ten rasiu atsakymus. Dzenbudizmas, įvairios praktikos… Patyriau daug įdomaus, bet tuštuma širdies gelmėse liko.

Galiausiai nutariau, kad Dievą, matyt, gali pažinti tik išrinktieji, o aš nesu jų tarpe… Mano viltys žlugo. Kam reikalingas vyras, šeima, geras ir įdomus darbas, jei vidus rauda?

Rankos nusileido. Atėjo juodžiausi mėnesiai mano gyvenime.

Vieną niekuo neišsiskiriančią dieną prie manęs gatvėje priėjo mergina ir paklausė: ar tu nori pažinti Dievą? Klaustukas mano akyse ir atsakymas – taip.

Ji pasakojo man apie Kristų, kurį pažinojo ir mylėjo. Ji kalbėjo kitaip, ji švietė ir aš mačiau joje ramybę ir džiaugsmą, kuriuos buvau praradusi. Nedaug iš to, ką ji kalbėjo, supratau, o žodžio „nuodėmė“ išvis nebuvo mano žodyne. Tačiau jos žodžiai ir tas, kas slypėjo už jų, lietė ir gydė mano širdį.

Dabar mano viduje – ten giliai, kur nepasiekia jokio svetimo žmogaus žvilgsnis – viešpatauja ramybė. Gyvenimas teka . Dienos atneša iššūkius, džiaugsmingus ir sunkius išgyvenimus. Į klausimus, kamavusius mane, radau atsakymus. Dabar šeima, meilė, visas kasdienis gyvenimas turi prasmę – ją suteikė Kristus. Jo meilė ir šventumas sukrėtė ir atnaujino mane. Išsipildė tai, ką Kristus pasakė Šventajame Rašte:

Mato 11,28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu..

Iz 55,3 Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane, klausykite, ir jūsų siela bus gyva!

Sauliaus istorija
Kai man buvo 16, praradau draugą – jis nuskendo. Po to atrodė, kad mane nuolat kažkas stebi, lyg šio draugo dvasia ... Žiūrėti šį video >>
Ryčio istorija
Dievas savo darbą mano šeimoje pradėjo prieš daugelį metų. Kaip bebūtų keista ir nuostabu, aš ir mano žmona įtikėjome per savo vaikus... Skaityti toliau >>
Linos istorija
Likusi be pajamų, neturėdama kuo pamaitinti savo mažylės ir nukentėjusi nuo vyro smurto, aiškiai supratau, kad priėjau liepto galą... Skaityti toliau >>
Janinos istorija
Mano gyvenimas buvo supurtytas taip, kad žemė pabėgo iš po kojų, kai dviejų mėnesių bėgyje mirė mano vyras ir autoavarijoje žuvo sūnus... Skaityti toliau >>
Dianos istorija
Kaip greitai baigėsi vaikystė, praleista medžių viršūnėse, tikint, kad pasaulis nuostabus, o visi žmonės myli vieni kitus... Skaityti toliau >>
Irenos istorija
Mano tėtis buvo alkoholikas. Jis gerdavo beveik kiekvieną dieną ir mušdavo mamą; aš buvau bejėgė ką nors pakeisti... Skaityti toliau >>