Dvi mirtys mano šeimoje supurtė ir padėjo pažinti Dievą

Dievą pažinau būdama 53 m. Iki tol mano gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Buvau ištekėjusi, auginau 2 vaikus – sūnų ir dukrą. Laikui bėgant sulaukėm su vyru anūkų. Nebuvau tikinti, bet ir ne ateistė. Per šventes eidavau į bažnyčią, nors apie Dievą jokio supratimo neturėjau. Labiausiai savo gyvenime mylėjau vyrą, vaikus ir tvarką.

Bet atėjo laikas, kai mano gyvenimas buvo taip supurtytas, kad žemė pabėgo iš po kojų. 1998 metais, dviejų mėnesių bėgyje mirė mano vyras ir autoavarijoje žuvo sūnus. Gyvenimas nebeteko prasmės.

Po to dar mane atleido iš darbo. Santaupos buvo išleistos laidotuvėms, darbą praradau, o iki pensijos buvo likę dar 3 metai.

Pradėjau daug rūkyti (po pakelį į dieną). Norėdama nusiraminti po truputį pradėjau išgėrinėti. Į bažnyčią užeidavau, kas mėnesį užpirkdavau mišias už vyrą ir sūnų, bet ramybės neradau. Nors kalbėjau poterius, o keliai pamėlynavo nuo klūpėjimo, širdis buvo kupina sielvarto.

Po kelių nevilties kupinų mėnesių gavau auklės darbą. Ir štai vieną dieną, tų pačių 1998 metų vasarą, kai su vaiku buvau kieme, viena moteris, taip pat prižiūrėjusi vaiką, paklausė, kodėl aš tokia nusiminusi? Mano pasakojimą ji išklausė su didele užuojauta, o tada paklausė, ar tikiu, kad Jėzus Kristus gyvas? Kaip kine pro mano akis prabėgo matyti kryžiai ir ant jų prikaltas Kristus. Tai truko tik mirksnį. O ta moteris ištarė: „O mes Jį visą laiką kalam prie kryžiaus.“
Sudrebėjau, o širdį užliejo šiluma. Suvokiau – Jėzus Kristus gyvas!

Ši moteris paskolino man Šventąjį Raštą, kurį pradėjau godžiai ir su tikėjimu skaityti. Skaitydama supratau, kad esu nusidėjėlė ir man reikia Gelbėtojo. Tada suklupau prie lovos ir šaukiausi Kristaus.

Nustojau rūkyti ir išgėrinėti. Pasveikau, nors reikėjo chirurginės operacijos. Pradėjau rašyti eilėraščius Jo šlovei. Visus rūpesčius ir sunkumus išmokau atiduoti Jam. Išmokau džiaugtis ir tenkintis tuo, ką turiu. Jis atpirko mane Savo švento kraujo kaina. Čia, žemėje, esu tik svečias, mano tėvynė Danguje. Ačiū Jam!

Aš niekad nepamiršiu tos dienos,
Kada į mano širdį pasibeldei.
Man pasakei, kad gyvas Tu Esi
Ir mano nuodėmes visas atleidai.

Ir tą akimirką nauja gyvybė gimė manyje,
Visai kitom akim pradėjau žvelgti į pasaulį.
Galėjau pamatyti Tavo šlovę kūriniuos
Ir dar skaisčiau danguj suspindo saulė.

Janina