RytisDievas darbą mano šeimoje pradėjo prieš daugelį metų

Dabar, kai peržvelgiu savo įtikėjimo istoriją, matau, koks kantrus yra Viešpats, vykdydamas savo valią ir kokia begaline meile Jis myli mus visus – tiek tikinčius Jį, tiek dar ne.

Tik dabar suprantu, kad Dievas savo darbą mano šeimoje pradėjo prieš daugelį metų. Kaip bebūtų keista ir nuostabu, aš ir mano žmona įtikėjome per savo vaikus Miką ir Kamilę. Dievas panaudojo mūsų vaikus, kad pasiektų mūsų širdis ir sielas.

Visa ko pradžia buvo 2001 metais, kai sūnus Mikas su giminaite išsiruošė į pirmąją savo gyvenime vaikų stovyklą, kurios pavadinimas labai intrigavo – Discovery. Maniau, kad tai bus vaikų stovykla, pilna įvairių „atradimų“ ir nuotykių. Grįžęs Mikas pasakojo, kad stovykla labai patiko, kad tikrai buvo daug nuotykių, linksmybių ir kad joje buvo kalbama apie Dievą.

Kamilė – jaunesnė Miko sesė. Jai labai patiko Miko pasakojimai apie tai, kas vyksta stovykloje ir kai tik galėjo važiuoti kartu su Miku, taip ir padarė. Grįžo sužavėta. Man sunku pasakyti, ar tada Dievas jau buvo mano vaikų širdyse, tik vaikai kiekvienais metais vis labiau ir labiau veržėsi į stovyklą, pradėjo lankyti Vilniaus „Malonės” bažnyčią, jaunimo susitikimus bažnyčioje.

Aš apie Dievą buvau girdėjęs iš savo močiutės. Ji buvo tikinti, vakarais melsdavosi, buvo labai geros širdies ir labai mus visus mylėjo. Todėl žinia, kad mano vaikai pažino Dievą, lanko bažnyčią ir bendrauja su krikščionimis man nebuvo kažkokia neįprasta ar nesuprantama. Aš netgi pats veždavau vaikus sekmadieniais į surinkimus ir pasiimdavau juos po pamaldų, veždavau į ir pasiimdavau po jaunimo susitikimų…

Taip tęsėsi eilę metų. Vienais metais kelios moterys iš Amerikos stovyklos komandos pakvietė Miką pasisvečiuoti Amerikoje, nupirko bilietus kelionei, priėmė į savo namus gyventi. Mes galvojome, kaip reikėtų atsidėkoti joms už tai ir pasitaikė proga – Vilties festivalis, į kurį, kaip tik atvyko ir tos moterys iš Amerikos. Mes nutarėme, kad eisime į festivalio renginį, ten susitiksime su žmonėmis, padėkosime už rūpestį dėl Miko ir tiek… Festivalis patiko, pamokslas, pasisakymai, šlovinimo muzika ir giesmės – viskas labai nauja ir įdomu. Kai vedėjas pakvietė susirinkusius ateiti atgailos maldai į priekį prie scenos, viduje – širdy – kažkas lyg užkliuvo. Mes sėdėjome kitame arenos gale, manėme, kad kol ateisime iki scenos, malda bus prasidėjusi ir nespėsime… Bet vedėjas lyg atsakydamas mums į dvejones sakė: kad ir kur būtumėte, kad ir ką būtumėte padarę – ateikite, mes jūsų palauksime. Ir tikrai palaukė…

Atgailos malda sujaudino. Iki tol niekada nebuvo tekę kreiptis į Dievą, su nuolankumu prašyti Jo pagalbos ir pasigailėjimo, naujos širdies ir kito gyvenimo… Po renginio mūsų vaikai susirado mus apsikabino sveikindami, jie jau tikėjo mūsų įtikėjimu ir dėl to labai džiaugėsi.

Artimiausią sekmadienį mano žmona panoro eiti į bažnyčią kartu su vaikais. Aš pasakiau, kad visus nuvešiu ir paimsiu, kai surinkimas baigsis. Tuo metu mano „planai” buvo kiti. Po kelių savaitgalių, žmona vakarais pradėjo dalintis su manim savo įspūdžiais iš pamokslų, pasakojo ką sužinojo ir… papasakojo, kaip Jėzus grįš į žemę pasiimti „savųjų”. O pabaigoje tarė: „Aš nenoriu, kad tu liktum vienas…“ Šie žodžiai man tikrai labai giliai įstrigo į širdį. Aš vis prisimindavau juos, kai veždavau šeimą į bažnyčią. Tai truko apie porą mėnesių. Vieną sekmadienio rytą, sėdant į automobilį važiuoti į bažnyčią aš pajutau, kad viskas aplinkui yra kažkaip kitaip. Privažiavus prie bažnyčios, rankos lyg pačios pasuko vairą į stovėjimo aikštelę, išlipau iš automobilio ir pasakiau, kad eisiu kartu su visais. Tuo metu nemačiau nieko aplinkui, tik jaučiau labai ryškią šviesą už nugaros. Eiti buvo nepaprastai lengva, lyg kas neštų ant sparnų. Bažnyčioje buvo dar nedaug žmonių ir jaučiausi truputį keistai. Pirmas žmogus, pasitikęs mane, buvo mūsų Robertas. Priėjo, sako: „O, labas, aš Robertas“. Ir įdavė puodelį su kava ir sausainį…

Vaikai namuose pasveikino ir Mikas pasakė: „Kad tu žinotum, kiek žmonių ne tik čia, bet ir Amerikoje meldėsi dėl to, kad mes pažintume Jį ir Jo sūnų Jėzų Kristų ir turėtume viltį…“

Dabar aš suprantu ir žinau, koks kantrus ir ištikimas yra mūsų Viešpats, koks galingas jo sprendimas. Visa mano įtikėjimo istorija truko 12 metų, bet Jis laukė. Viešpats panaudojo mano vaikus, kad pasiektų mano širdį ir aš už tai esu be galo Jam dėkingas. Aš dėkoju Viešpačiui, kad Jis keičia mane, keičia mano širdį. Dėkoju Viešpačiui už Jo kantrybę ir meilę, dėkoju, kad Jis visą mano šeimą pakvietė prie savo stalo, kad ir mano vaikai žino tą Gerąją naujieną, jog kas tiki į Jį, tas turi amžinąjį gyvenimą. Amen.

Irenos istorija
Mano tėtis buvo alkoholikas. Jis gerdavo beveik kiekvieną dieną ir mušdavo mamą; aš buvau bejėgė ką nors pakeisti... Skaityti toliau >>
Sauliaus istorija
Kai man buvo 16, praradau draugą – jis nuskendo. Po to atrodė, kad mane nuolat kažkas stebi, lyg šio draugo dvasia ... Žiūrėti šį video >>
Janinos istorija
Mano gyvenimas buvo supurtytas taip, kad žemė pabėgo iš po kojų, kai dviejų mėnesių bėgyje mirė mano vyras ir autoavarijoje žuvo sūnus... Skaityti toliau >>
Vismanto istorija
Tikėjau, kad Dievo nėra. Nors kartais pagalvodavau: „O kas, jei yra?“... Skaityti toliau >>
Vlado istorija
Sąmoningai atsukau Dievui nugarą. Tapau besaikiu malonumų medžiotoju – seksas, pornografija, alkoholis, narkotikai... Žiūrėti šį video >>
Dianos istorija
Kaip greitai baigėsi vaikystė, praleista medžių viršūnėse, tikint, kad pasaulis nuostabus, o visi žmonės myli vieni kitus... Skaityti toliau >>