Draugo mirtis paskatino pradėti ieškojimus…

Draugo mirtis sukrėtė maneMano kelyje su Dievu buvo keli etapai. Pirmasis – vaikystėje, kai man buvo 12 metų. Augau nereligingoje šeimoje, tėvai buvo komunistai, užėmė vadovaujančias pareigas. Į bažnyčią nevaikščiojau. 12-os metų kartą ėjau netoli bažnyčios. Galėjau trumpindamas kelią praeiti pro pat ją, bet pagalvojau: „Ne, negaliu pro ją eiti, nes esu netobulas“.

Paskui, kai man buvo 16, mirtis pasiglemžė mano draugą – jis nuskendo. Jam buvo 18. Mes planavome po vasaros atostogų kartu praleisti laiką. Buvo likę dar kelios vasaros dienos. Jis išvažiavo į Druskininkus su tėvais atostogauti. Turėjo grįžti anksčiau, nes organizavome „laisvą plotą“, turėjome švęsti. Man paskambino ir pranešė, kad jis nuskendo baseine. O buvo geriausias plaukikas, kurį pažinojau mūsų kieme. Mane tai sukrėtė.

Pamenu jausmą, lyg kažkas mane stebėtų. Tarybiniais laikais mums mokykloje sakė, jog esame kaulai, kūnas, oda, materija, o po to eina mirtis ir po mirties tiesiog išnyksime. Bet jutau, jog kažkas mane stebi – maniau, kad tai nuskendusio draugo dvasia. Nuo tada prasidėjo ieškojimas.

Viena supratau – gyvenimas gali baigtis 18 metų, o man buvo 16. Supratau, kad turbūt egzistuoja kažkoks dvasinis pasaulis. Pasidariau jautresnis. Pradėjau skaityti apie jogą, miegoti ant grindų šalia savo lovos, penktadieniais nevalgyti.

Praėjo dar metai ar pusantrų – iš Vilniaus grįžo mano brolis (aš tuo metu gyvenau Kretingoje). Grįžęs pradėjo pasakoti apie Jėzų. Kalbėjo religingai, keistai. Man buvo visiškai neįprasta matyti savo brolį tokį. Galvojau: „Kas jam praplovė smegenis, kas jam taip susuko protą?“ Buvo truputį gėda ir keista jo klausytis. Bet jis kalbėjo taip, lyg būtų vakar su Jėzumi Kristumi susitikęs. Ir tikėjo viskuo, ką man sakė. Buvo keista.

Atėjo 1990 m. Kalėdos. Mes sėdėjome kambaryje, brolis kalbėjo, o aš staiga pajutau, lyg kambaryje kažkas būtų įjungęs elektrą, lyg būtų dar kažkas. Pradėjo krėsti šiurpas. Pažiūrėjau į savo rankas – tokios purvinos. Šlykštu pasidarė nuo savęs. Galvoju – ką čia daryti? Pradėjo tekėti ašaros. Jaučiau, kad kažkas vyksta. Norėjau pabėgti, nes šalia sėdėjo brolis ir man darėsi nepatogu.

Išbėgau į kiemą, į parką, atsiklaupiau ant sniego ir pirmą kartą pradėjau kalbėti Dievui. Pasakiau kažką tokio: „Jei tu, Dieve, iš tikrųjų esi, jei tai, ką brolis pasakojo yra tiesa, tai aš noriu Tavęs savo gyvenime“. Kai tai pasakiau, apėmė jausmas, jog mane iš tiesų išgirdo ir kitame „laido gale“ yra asmuo. Manyje gimė tikras tikėjimas. Buvo aišku, kad mane išgirdo, kad tai, ką kalbėjo brolis, yra tiesa. Užliejo džiaugsmas, dingo kaltė ir pasišlykštėjimas savimi.

Užlipau laiptais į mūsų butą ir pasakiau broliui: „Nukirpk man plaukus“. Tuo metu kaip maištą prieš tarybinę sistemą buvau užsiauginęs ilgus plaukus. Sakau jam: „Nukirpk man plaukus ir važiuojam į bažnyčią gelbėtis“. Mes sėdome į naktinį traukinį iš Kretingos ir važiavome į Vilnių, į bažnyčią, kad galėčiau „oficialiai“ pakviesti Kristų į savo gyvenimą. Tai įvyko pamaldose. Pamenu, išėjau Vilniuje į gatvę ir apėmė jausmas, jog visą savo gyvenimą gyvenau juodai baltame filme, o dabar kažkas įjungė spalvas. Buvo nerealu, fantastiška!

Kitą dieną atsibudęs pagalvojau, ar vėl tai pajusiu? Taip! Kristus yra! Staiga suvokiau, kad aš iki šiol tarsi neturėjau gyvenimo, o dabar jį turiu. Mano gyvenimas nebuvo labai prastas, bet jame buvo pridaryta pakankamai klaidų. Kristus davė man naują gyvenimą, naujus norus, naujus tikslus.

Dabar gyvenu su giliu pasitenkinimu. Esu 17 metų susituokęs, turiu 5 vaikus – dvi globotines ir 3 biologinius vaikus. Tarnauju pastoriumi – esu dvasininkas. Mano gyvenimas dabar toks, kokio niekada anksčiau nesitikėjau. Bet labai džiaugiuosi, kad Kristus taip traukė, traukė ir ištraukė iš ano gyvenimo bei davė visai kitokį gyvenimą. Toks jausmas, kad dabar, nors esu dar šioje žemėje, kartu esu ir amžinybėje – saugus Jame, Jo meilėje, Jėzaus Kristaus meilėje.

Tu irgi gali rinktis.

Janinos istorija
Mano gyvenimas buvo supurtytas taip, kad žemė pabėgo iš po kojų, kai dviejų mėnesių bėgyje mirė mano vyras ir autoavarijoje žuvo sūnus... Skaityti toliau >>
Vismanto istorija
Tikėjau, kad Dievo nėra. Nors kartais pagalvodavau: „O kas, jei yra?“... Skaityti toliau >>
Juditos istorija
Visada norėjau susirgti nepagydoma liga. Tikrai. Visada to norėjau. Bet tik neseniai susimąsčiau: kodėl?... Skaityti toliau >>
Ryčio istorija
Dievas savo darbą mano šeimoje pradėjo prieš daugelį metų. Kaip bebūtų keista ir nuostabu, aš ir mano žmona įtikėjome per savo vaikus... Skaityti toliau >>
Sauliaus istorija
Kai man buvo 16, praradau draugą – jis nuskendo. Po to atrodė, kad mane nuolat kažkas stebi, lyg šio draugo dvasia ... Žiūrėti šį video >>
Vlado istorija
Sąmoningai atsukau Dievui nugarą. Tapau besaikiu malonumų medžiotoju – seksas, pornografija, alkoholis, narkotikai... Žiūrėti šį video >>