VismantasKartais pagalvodavau: „O kas, jei Dievas yra?“

Gyvenu Panevėžyje, turiu inžinieriaus elektriko ir radijo mechaniko specialybę. Dabar esu jau pensininkas. Su žmona Rita turime dukrą Rasą, kuri su vyru ir vaikais gyvena Vilniuje.

Gimiau 1948 m. Vilniuje gydytojo ir mokytojos šeimoje. Tėvai buvo katalikai, bet bažnyčios nelankė. Melsdavosi namuose, o mama mokė poterių. Kai lankiau antrą pradinės mokyklos klasę, mirė tėvas. Aš su broliu labiau pasitikėjome savo gatvės draugais negu mama.

Sulaukęs 16-os įstojau į Kauno 22-ąją technikos mokyklą. 1965 m. ją baigiau ir buvau paskirtas dirbti Vilniuje radijo mechaniku. Savaitgaliais grįždavau namo ir mama sakydavo: „Aš už tave meldžiuosi ir prašau Dievo, kad tave saugotų. Ar gerai?“ Sakydavau: „Gerai, tikrai nepakenks“. Tada tikėjau, kad Dievo nėra. Nors kartais pagalvodavau: „O kas, jei yra?“

Tapau aukštos kvalifikacijos specialistu, gerai uždirbdavau. Pradėjau su draugais lankytis restoranuose, laisvas ir palaidas gyvenimas įtraukė kaip sūkurys. Kartais susimąstydavau: „Nejaugi žmogus yra tik dar viena gyvūnų rūšis? Nejaugi taip ir gyvensiu kaip miško žvėris, kol ateis eilė mirti? Supūti kaip kokiam žemės kirminui?“ Kažkur toli tarsi silpna liepsnelė švystelėdavo vilties šviesa: „Ne, ne tokia tavo paskirtis šiame gyvenime“.

Susipažinau su būsima savo žmona Rita, sukūrėme šeimą, gimė dukra. Iš pradžių viskas buvo gerai. Draugai suprato, kad aš šeimos žmogus ir priprato linksmintis be manęs. Po kiek laiko persikėlėme gyventi į Panevėžį. Čia vėl po truputį įsitraukiau į girtavimus. Atėjo ir neištikimybė žmonai. Pradėjau gyventi bangomis. Tai susiimu ir kopiu aukštyn, tai vėl krentu žemyn. Paskui vėl viskas kartojasi, nors darbe buvau geras specialistas ir darbuotojas. Atėjo laikas, kai jau kalbėdavome apie skyrybas. Taip besipykstant ir taikantis su žmona, atėjo ir Lietuvos Nepriklausomybės laikų įvykiai. Susikūrė Sąjūdis, į tą veiklą įsitraukiau ir aš, įstojau į Šaulių sąjungą. Pradėjau veiklą, kuri mane uždegė.

Keletą dienų prieš Sausio 13-osios įvykius su Panevėžio šauliais atvykome budėti ir ginti Aukščiausios Tarybos ir pagalvojau, kad gal tikrai čia Dievo darbas. Sausio 12-os vakare kunigas Robertas Grigas per garsiakalbį pasakė: „Dabar tankai nuvažiavo prie televizijos bokšto. Yra žinių, kad užėmę jį atvažiuos čia ir šturmuos Aukščiausios Tarybos pastatą. Dabar bus atleidžiamos nuodėmės visiems, kurie sutinkate melstis atgailos malda“.

Daug galvoti nebuvo kada. Pamačiau kaip mano posto draugas iš „Vairo“ ansamblio atsiklaupė, aš pasekiau jo pavyzdžiu ir meldžiausi kartodamas kunigo tariamus žodžius. Po maldos tapau kaip naujai atgimęs. Jaučiau didžiulį palengvėjimą, nes prieš tai neturėjau ramybės. Žinojau ir tikėjau, kad Dievas atleido visas mano nuodėmes, kurios slėgė sąžinę.

Grįžęs namo dažnai kur nors eidamas ar vedžiodamas šunį melsdavausi „Tėve mūsų“ malda. Toks buvo pirmas nuoširdus mano tikėjimo žingsnis.

Po kelių mėnesių budėjimas Aukščiausioje Taryboje baigėsi ir gyvenimas grįžo į senas vėžes. Vieną vakarą grįžau iš išgertuvių vakarėlio ir žmona, užuot priekaištavus, pasiūlė nuvažiuoti į Druskininkus, kur vyks krikščionių konferencija. Sutikau. Taip atsidūriau salėje, kur vyko šlovinimas, pamokslas ir kiti tarnavimai. Vedantysis paklausė, ar yra tokių, kurie norėtų pasimelsti atgailos malda? Man jau agitacijos nereikėjo, pats nepastebėjau, kaip atsidūriau prie scenos. Kartojau žodžius ir jaučiau, kaip mane virpina lengvas drebuliukas. Kai sugrįžau į savo vietą, Rita paklausė: „Kaip?“ Nieko nesakiau, nes nežinojau kas atsitiko. Visiškai dingo pasyvumas, norėjosi kažkur dalyvauti, eiti sužinoti daugiau. Tada pakvietė tuos, kurie nori atsikratyti priklausomybių, rūkymo, alkoholio, dar kitų. Aš nieko nelaukęs nubėgau.

Kitą rytą nuėjome prie lauko kavinės užvalgyti, atsigerti. Mūsų viešbučio kaimynė prie baro sako: „Mano tėvas visada alaus paima. Ir jūs tikriausiai alų mėgstate?“ Jei ji būtų paklaususi ankstesnę dieną, būtinai būčiau ėmęs alaus, o dabar jaučiau, kad esu laisvas, nesinori nei alaus, nei kokio kito alkoholio. Net ir man pačiam tai buvo keista. Žmona irgi nustebo: „Tikrai nenori?“ „Tikrai“,– sakau. Dievas tikrai išlaisvino. Pasiėmiau „Koka kolos“ ir buvau džiaugsmingai nusiteikęs. Tą dieną pasikrikštijau. Kai išbridau iš ežero, kažkas paklausė: „Kaip savijauta?“ Atsakiau, kad jaučiuosi taip, lyg būčiau vyno stiklinę išgėręs. Supratau, kad iš vandens atgimė naujas Dievo žmogus. Tapau Jėzaus nuosavybe ir dabar jau jam priklausau. Supratau, kad kito kelio nėra.

Dabar su žmona Rita esame „Dievo malonės“ Panevėžio bendruomenės nariai. Čia šloviname mūsų Viešpatį, meldžiamės, studijuojame Dievo žodį, šelpiame vargšus, skelbiame evangeliją. Alkoholį jau pamiršau, supratau ir praktiškai išbandžiau, kad jis mano organizmui visiškai nereikalingas. Dievas mane keičia ir toliau.

Savo gyvenimą Dievui atidaviau 1992 metais.

Juditos istorija
Visada norėjau susirgti nepagydoma liga. Tikrai. Visada to norėjau. Bet tik neseniai susimąsčiau: kodėl?... Skaityti toliau >>
Sauliaus istorija
Kai man buvo 16, praradau draugą – jis nuskendo. Po to atrodė, kad mane nuolat kažkas stebi, lyg šio draugo dvasia ... Žiūrėti šį video >>
Vismanto istorija
Tikėjau, kad Dievo nėra. Nors kartais pagalvodavau: „O kas, jei yra?“... Skaityti toliau >>
Janinos istorija
Mano gyvenimas buvo supurtytas taip, kad žemė pabėgo iš po kojų, kai dviejų mėnesių bėgyje mirė mano vyras ir autoavarijoje žuvo sūnus... Skaityti toliau >>
Linos istorija
Likusi be pajamų, neturėdama kuo pamaitinti savo mažylės ir nukentėjusi nuo vyro smurto, aiškiai supratau, kad priėjau liepto galą... Skaityti toliau >>
Irenos istorija
Mano tėtis buvo alkoholikas. Jis gerdavo beveik kiekvieną dieną ir mušdavo mamą; aš buvau bejėgė ką nors pakeisti... Skaityti toliau >>