Vlado istorija
Augau krikščioniškoje aplinkoje, todėl apie Dievą žinojau daug. Stengdavausi laikytis visų Dievo įsakymų ir buvau įsitikinęs, kad geras ir Dievui priimtinas krikščionis esu tik tada, kada pavyksta paklusti visiems Dievo potvarkiams.
Vis dėl to dvyliktos klasės pradžioje palūžau. Man niekaip nepavykdavo laikytis dviejų Dievo įsakymų: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ bei „Nesvetimauk“. Dažnai pykdavomės su mama, nes ji draudė man bendrauti su draugais, kurie jai nepatiko ir nesuprasdavo manęs, kai pasakodavau apie savo santykius su merginomis. Galiausiai Dievo įsakymai man tapo nepakeliama našta, o tyro gyvenimo standartai pradėjo atrodyti pernelyg aukšti ir nepasiekiami.
Dvyliktos klasės pradžioje pabėgau iš namų ir metus gyvenau su draugais. Nebelankiau bažnyčios, nebeskaičiau Biblijos ir nebesimeldžiau. Pradėjau mėgautis aplinkui siūlomais malonumais: ištvirkauti su merginomis, be saiko rūkyti ir gerti, vartoti narkotikus. Buvau kaip pasiutęs šuo, paleistas nuo grandinės. Mane labiausiai motyvavo noras patirti kuo daugiau malonumo. Lygiavausi į seksualius, turtingus, stiprius ir įtakingus.
Kurį laiką toks gyvenimo būdas man patiko, tačiau greitai ėmiau pastebėti tam tikrus „šalutinius“ poveikius, pavyzdžiui, neparūkęs „žolės“ negalėjau užsiimti įprasta veikla ar bendrauti su žmonėmis. Ėmė nepatikti kai kurie žmonės, pastebėjau, kad bendravimas su jais keičia mano mąstymą ir vertybes. Jaučiau lyg kažkas kitas verčia mane daryti tai, ko nenoriu. Klausiau savęs, kodėl vis dar nesu laimingas, nors nusipirkau mašiną, permiegojau su viena ar kita mergina, pasikeičiau šukuoseną ir gavau nemažai pinigų? Visi tie dalykai turėjo suteikti daug džiaugsmo ir laimės, tačiau juos įsigijęs jaučiausi dar tuštesnis, o gyvenimas atrodė dar beprasmiškesnis.
Ėmiau trokšti pokyčių ir žinojau, kad man padėti gali tik Dievas. Svajojau apie širdies ramybę ir atleidimą už visą blogį, kurį padariau, tačiau nedrįsau kreiptis į Dievą, bijojau, kad Jį nuvilsiu.
Kartą į „Facebook“ draugus mane pakvietė žymus Lietuvos kompozitorius, artimas Vytauto Kernagio draugas Gintautas Abarius. Tuo metu jis gyveno JAV. Gintautas manęs nepažinojo, šis pakvietimas buvo visiškai atsitiktinis, tad lyg kunigui klausykloje nusprendžiau atlikti jam išpažintį. Gintautas man parašė du ilgus laiškus, kuriuose rašė, kad Dievas mane be galo myli ir visada priims dėl Savo Sūnaus aukos –mano kaltė bus panaikinta, o padarytų nuodėmių Jis man nebeprimins.
Lygiai po savaitės kai gavau šiuos laiškus grįžęs iš eilinio vakarėlio susmukau prie savo lovos ir ėmiau raudoti. Prašiau, jog Dievas man atleistų. Tą pačią naktį Biblija man tapo nuostabiausia knyga pasaulyje, o aš tapau kitoks. Per vieną naktį dingo noras rūkyti, gerti, keiktis, paleistuvauti, žiūrėti pornografiją. Jaučiausi taip, lyg gyvenau stipriai apgautas ir staiga supratau tiesą. „Galiu būti laimingas be svaigalų! Galiu būti laimingas be lytinių santykių! Galiu būti laimingas be pinigų! Galiu būti laimingas nepersistengdamas dėl savo išvaizdos!“ – visą naktį galvoje skambėjo šios ir kitos panašios mintys.
Nuo tada kasdien matau Dievo veikimą savo gyvenime, matau, kaip Jis mane keičia. Tapau emociškai stabilesnis ir labiau sukalbamas, lengviau priimu kritiką, gebu atsiprašyti ir atleisti. Iš bendravimo su Juo į mano širdį plūsta džiaugsmas, saugumo jausmas, ramybė ir atleidimas.
Be visų šių nuostabių dalykų, Dangiškasis Tėvas mane apdovanojo nuostabia ir gražia žmona, kuri man yra lyg paties Dievo atvaizdas, gyvenantis mano namuose. Kartu mes mokomės mylėti vienas kitą ir kuo daugiau pasakoti kitiems žmonėms apie Dievo meilę, kurią Jis parodė viso pasaulio žmonėms, siųsdamas savo Sūnų Jėzų Kristų mirti už mūsų nuodėmes ir prisikelti.