Prieš dvidešimt trejus metus pažinau Dievą. Tos dienos niekada nepamiršiu. Apėmė toks palengvėjimas, nevaldoma džiaugsmo ašarų upė, noras bėgti ir visiems pasakoti apie amžino gyvenimo dovaną.
Visada buvau labai smalsi, lėkdavau į visokius renginius, koncertus, paskaitas, ypač kai atvykdavo svečių iš užsienio. Studijavau Vilniaus universitete anglų filologiją, todėl teko nagrinėti labai daug literatūros kūrinių, kuriuose buvo gausu biblinių citatų, įvaizdžių, vardų. Tada nieko nežinojau apie Šv. Raštą, todėl dauguma tų kūrinių liko iki galo nesuprasti. Dabar suvokiu, kad žinių troškimas, knygos, paskaitos vedė mane arčiau Dievo. 
Bet labiausiai mano širdį palietė muzika. Nuo mažens augau apsupta puikių melodijų, nes tėtis grojo geriausiuose to meto estradiniuose orkestruose. Namie visada skambėdavo džiazas, su tėčiu drauge muzikuodavome.
Kai mano vyresnėlės paaugo, pradėjau jas vesti į Profsąjungų rūmus, kur vyko „Zuikučių“ mokyklėlės užsiėmimai. Belaukdama už klasės durų girdėdavau gerą profesionalią muziką. Bet nustebino dainų tekstai. Juose kartojosi žodžiai „Jėzus“, „Atpirkėjas“, „Dievas“, „auka“. Šiuolaikiška muzika ir bažnytiniai žodžiai? Vėliau sužinojau, kad ten repetuodavo vienos bažnyčios šlovinimo grupė, kurioje grojo nemažai garsių muzikantų.
Kai mano mama susirgo onkologine liga, jai reikėjo skubios operacijos. Buvome labai išsigandę, todėl nusprendėme padaryti tai, ko niekada nedarėme – nueiti į bažnyčią. Nors gyvenome Kauno senamiestyje prie pat Katedros, sėdome į mašiną ir nuvažiavome ten, kur vedė girdėta muzika. Profsąjungų rūmuose sekmadieniais rinkdavosi tikintieji. Pamaldose muzika skambėjo kitaip, be gitarų, būgnų, bet Evangelijos žinia mus pribloškė. Mama įtikėjo tą patį rytą. Man prireikė dar trijų mėnesių, kol Šv. Dvasia išvedė prieš surinkimą atgailos maldai.
Daug metų gyvenu su Dievu. Niekada nepasigailėjau savo sprendimo. Kaip pasikeitė mano gyvenimas? Man atrodo, kad likau tokia pati, tik baigėsi studentiškos šėlionės, neliko senų draugų. Bet esu tokia pat smalsi, daug skaitau, lakstau į įvairius renginius. Visus Dievo duotus talentus stengiuosi panaudoti bažnyčios gyvenime. Labai tikiuosi, kad tampu išmintingesnė, nes Dievo baimė – išminties pradžia, o aš Jo pagarbiai bijau.
Viešpats padėjo kitaip susidėlioti savo prioritetus, išmokė nesirūpinti rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi (Mato 6,34a). Supratau, kad neturiu galių pakeisti kito žmogaus, galiu tik stengtis pasikeisti pati. Kai iškyla neišsprendžiamų problemų, atiduodu tai Dievui ir keičiu požiūrį į jas.
Esu laiminga, kad sekmadieniais girdžiu gerus pamokslus, turiu ištikimų krikščionių draugų, galiu tarnauti.
Su Dievu gyventi yra saugu. Jis – geriausias patarėjas, draugas, niekada neišduodantis, neapkalbantis. Jis visada pasiruošęs tave išklausyti, Jam visada užtenka laiko. Tu Jam rūpi.
Ačiū, Tau, Dieve, kad atidavei savo viengimį Sūnų, kad aš nepražūčiau, bet turėčiau amžiną gyvenimą (Jono 3,16)
Ilona