Dabar man 29, o savo vaikystėje ir jaunystės metais patyriau nemažai sunkumų. Kai man buvo septyneri, mirė tėvas, o aš susirgau depresija, nors pats to tuo metu nežinojau.
Kelias į depresiją
Kai man sukako 16, dėl retos akių ligos praradau 80 procentų regėjimo. Tapau invalidu. Turėjau mesti mokslus ir pasitraukti iš visos aktyvios veiklos. Man atrodė, kad gyvenimas pasibaigė. Niekas nebebuvo taip, kaip anksčiau.
Bet baisiausias dalykas, su kuriuo susidūriau – aš praradau viltį ir tikėjimą ateitimi. Atstūmiau šeimą, jos pagalbą ir paguodą. Mano depresija veikė mane taip, kad atsiribojau nuo pasaulio, nuo šeimos ir ypatingai – nuo Dievo.
Baimė apakti kėlė manyje sumaištį ir pyktį. Gyvenimas apsivertė, pradėjau mąstyti apie savižudybę, mintys apie tai kiekvieną dieną šmėžavo mano galvoje. Aš laukiau, net troškau mirties. Mąsčiau apie save kaip neįgalų, kaip invalidą. Širdis buvo sudaužyta, maniau, kad Dievas baudžia mane.
Gyvenimas tapo tamsus, kiekviena diena – vos stumiama. Įgudau slėpti nuo šeimos savo depresinę būseną. Jaučiausi lyg tūkstančiai dyglių būtų vėrę man širdį.
Mamos malda
Šiandien sukanka 21 metai nuo mano tėvo mirties, o prieš dvejus metus mano gyvenimas pradėjo keistis.
Aš visą laiką žinojau, kad mano mama meldžiasi už mane, bet man tai nerūpėjo. Laikas bėgo, o kažkas, esantis mano viduje, neleido man pasiduoti. Priėmiau sprendimą, nors pats nežinau, kaip prie jo priėjau – nueiti į bažnyčią. Tik Dievas tai žino, kodėl aš nutariau taip pasielgti.
Kai ten meldžiausi, pirmą kartą atsivėriau Dievui. Iš akių pasipylė skausmo ašaros, ir nuo tos dienos kasdien sakydavau Dievui, kad esu pavargęs gyventi, per silpnas būti.
Tuo pat metu pradėjau skaityti Dievo Žodį. Pastebėjau, kad mano požiūris į gyvenimą pradeda keistis, širdyje pradėjo skleistis viltis.
Ilgai užtruko, kol suvokiau, kad Dievas myli mane. Pradėjau eiti į bažnyčią, kalbėtis su dvasininku. Jo patarimai labai man padėdavo.
Suvaldęs baimes ir išdidumą nuėjau pas gydytojus, kur man buvo diagnuozuota klinikinė depresija dėl regėjimo praradimo.
Iki tol aš atsisakydavau medicininės pagalbos ir net nežinojau, kokia rimta mano situacija, ir niekuo nepasitikėjau. Dievo Žodis, dvasininko patarimai, gydytojų pagalba bei šeimos parama – visa tai buvo atsakymai į mano maldas.
Sveikdamas iš depresijos daug išmokau apie Dievą, veikiantį mūsų gyvenimuose paslaptingiausiais būdais. Supratau, kad tam, kad augtumėm, mums reikia kitų, kurie mus guostų ir stiprintų, reikia ryšio su žmonėmis.
Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami. 2 Kor 1, 3-4
Širdies išgijimas
Mano tikėjimas sustiprėjo, daugiau nebesijaučiau vienišas. Iš lėto mano širdis gijo. Supratau šiuos psalmių žodžius:
Viešpats arti tų, kurių širdys sudužusios, išgelbsti tuos, kurių dvasia nusižeminusi. Psalmės 34,18
Dabar mano gyvenime irgi nestinga sunkumų, bet giliai širdyje aš turiu ramybę ir tikiu tuo, kas parašyta Jeremijo 29,11:
Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų,-sako Viešpats.- Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi.
Dabar esu patenkintas tuo gyvenimu, kokį man davė Dievas. Studijuoju Universitete, turiu tikslą – padėti neįgaliesiems kaip man buvo padėta, pasiūlyti jiems viltį Dieve.
Esu įsitikinęs, kad Dievas yra ir aktyviai veikia mūsų gyvenimuose.