Uola ir debesys

Depresija vedė mane į savižudybę, bet Dievas turėjo man kitų planų.
Augau šeimoje, kurioje buvo labai pabrėžiamos dora ir vertybės. Tačiau pas mus niekas nekalbėdavo apie asmeninį ryšį su Dievu. Kas sekmadienį lankydavomės bažnyčioje.

Merginos

Devintoje klasėje susipažinau su grupele draugių, kurias vadinau „merginomis“. Jos skyrėsi nuo visų anksčiau mano turėtų draugių. Bendraudama su jomis ir aš pradėjau norėti tai, ką turėjo jos – Dievo, kuris buvo jų gyvenimo centre. Pagalvojau, kad tai turėsiu, jei darysiu daugiau krikščioniškų darbų. Dėl to pradėjau nešioti marškinėlius su krikščioniškais užrašais, klausytis krikščioniškos muzikos, dažniau lankyti bažnyčios jaunimo grupelę, kalbėti apie Dievą ir Jėzų, kai būdavau su merginomis arba ateidavau į bažnyčią.

Po metų prasidėjo kitas mano gyvenimo skyrius. Kasdien pradėjau galvoti apie savižudybę. Visą laiką jaučiausi nieko neverta ir beviltiška. Apnikdavo jausmas, kad geriau būtų, jei būčiau mirusi. Vakarais lovoje dažnai verkdavau ir blogai miegodavau. Daug galvojau, ir kai kurios mintys nuolat kartojosi mano galvoje, lyg sugedusio gramofono plokštelė. Bet niekam apie tai nepasakojau. Maniau, kad turiu būti laiminga, nes esu krikščionė. Man buvo gėda pripažinti, kad gyvenime turiu šį sunkumą, kurį, atrodė, mano visos draugės lengvai įveikdavo. Todėl kasdien užsidėdavau džiugią kaukę, kai tuo tarpu viduje buvau visai sudužusi.

Galiausiai palūžau

Po metų apsimetinėjimo, jog viskas su manimi gerai, aš galiausiai palūžau. Nuėjau pas psichiatrą, kuris nustatė, jog kenčiu nuo klinikinės depresijos ir nerimo sutrikimo. Man išrašė vaistų ir iš lėto laimė pradėjo grįžti į mano gyvenimą.

Sakydama, kad laimė pradėjo grįžti į mano gyvenimą, nekalbu apie tikrą džiaugsmą. Tiesiog džiaugiausi, kad nebeliko depresyvių jausmų, džiaugiausi išoriniais džiaugsmais. Bet mano gyvenime vis dar žiojėjo tuštuma, kurios nežinojau kuo užpildyti. Kol dar mokiausi vidurinėje mokykloje, bandžiau šią vidinę tuštumą užpildyti įvairiais dalykais – gerais pažymiais, įsitraukimu į klubus, santykiais. Pasistačiau tikslą tapti klasės pirmūne. Tapau daugelio klubų nare, keletui iš jų pradėjau vadovauti. Ėjau į pasimatymus su dviem berniukais, ir tai dariau tik jų fizinio patrauklumo.

Vidurinėje mokykloje dvasiškai augau, bet labai lėtai. Kartą ar du per savaitę paskaitydavau Bibliją ir pasimelsdavau, jei rasdavau laiko savo užimtame tvarkaraštyje. Bet iš tiesų nelabai rūpinausi savo vidiniu dvasiniu žmogumi. Bandžiau gyventi teisingai, žinojau, kas yra Dievas, nors ir neturėjau su Juo artimo santykio. Tol, kol dariau viską, ką turėtų daryti gera krikščionė, aš kūriau sau gerą reputaciją ir tai man buvo pats svarbiausias dalykas.

Giliausia depresijos duobė

Pabaigus mokyklą depresija vėl sugrįžo. Buvau tik užbaigusi vidurinę ir galėjau didžiuotis ilgu sąrašu savo pasiekimų mokykloje. Bet dabar staiga visi tie dalykai, kurie anksčiau įprasmino mano gyvenimą, pasibaigė. Staiga jau nebebuvau visų tų mokyklos klubų vadove, į kuriuos tiek savęs investavau. Staiga nebegalėjau džiaugtis savo gerais pažymiais. Man kėlė siaubą tai, kad visa, ką iki šiol pasiekiau, universitete jau nebeturės jokios vertės. Turėjau palikti viską, kas anksčiau kėlė mano savivertę.

Vieną vakarą, jau užbaigus mokyklą, buvo su merginomis vakarėlyje. Ir tada mane užvaldė stiprus vienišumo jausmas. Atsidūriau giliausioje savo depresijos duobėje, ir jaučiau, kad man niekaip nebepavyks iš jos išlipti. Viskas, ką buvau anksčiau pasiekusi, dingo, praradau savo tikslus. Tą vakarą nenorėjau merginos sugadinti vakarėlio, todėl išvykau namo.

Vairuodama namo bandžiau savo mintyse surasti priežastį gyventi. Galvojau, kad jei nusižudysiu, Dievas atleis man, nes Jis atleido man mano kitas nuodėmes. Būsiu su Juo Danguje ir daug laimingesnė. Bet jei klystu ir pateksiu į pragarą, tai man vis vien. Norėjau tik būti išlaisvinta iš savo gyvenimo ir skausmo.

Kelias į namus vedė per aukštą kalvą su staigiu posūkiu, kuriame įvykdavo daug avarijų. Kai artėjau prie tos kalvos, nusprendžiau tai padaryti. Atsisegiau saugos diržą ir leisdamasi nuo kalvos paspaudžiau akceleratorių. Norėjau padaryti avariją ir per tai nusižudyti.

Dievas turėjo kitų planų

Kad ir kaip apsisprendusi buvau, Dievas turėjo man kitų planų. Pajutau, lyg kokia jėga nuėmė mano koją nuo akceleratoriaus ir perkėlė ant stabdžių –kaip tik prieš pat staigų posūkį. Tuomet pirmą kartą gyvenime išgirdau Dievą man kalbant. Jis man priminė savo žodžius, užrašytus Biblijoje, pranašo Jeremijo knygos 29 skyriuje 11 eilutėje: „Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų,-sako Viešpats.- Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi. “

Dievas man priminė, kaip mane myli tos grupelės merginos, ir pasakė, kad Jis mane myli dar labiau. Jis taip mane mylėjo, kad atidavė savo Sūnų numirti už mane, už mano nuodėmes. Kas Jis taip mane myli, jog yra paruošęs mano gyvenimui nuostabų planą, ir kad šiame jo plane nėra savižudybės. Tą vakarą aš lėtai nuvažiavau nuo tos kalvos ir verkdama visiškai pavedžiau savo gyvenimą Dievui.

Tikras džiaugsmas

Likusią vasaros dalį stengiausi kasdien skaityti Bibliją ir ieškoti artimo ryšio su Dievu. Visas savo gyvenimo sritis aš atidaviau Jam. Pirmą kartą savo gyvenime tada išgyvenau tikrą džiaugsmą. Nors anksčiau ir jausdavausi laiminga gaudama gerus pažymius, dalyvaudama klubuose ir santykiuose su kitais, bet dabar suradau tikrą džiaugsmą iš Dievo, nes pagaliau supratau, kad Jis visada šalia ir visada toks pat. Pagaliau suvokiau, kad Jis ir Jo meilė niekuomet nepaliks manęs.

Norėčiau, kad nuo tada mano gyvenimas būtų tapęs lengvu, bet taip nebuvo. Aš vis dar grumiuosi su depresija ir kartais pastebiu, kad nuslystu į ją vėl, kai tik leidžiu kitiems dalykams užimti Dievo vietą mano gyvenime. Tačiau bendrai situacija dabar nepalyginamai pasikeitė. Dabar galiu laikytis Dievo ir Jo pažadų, ir žinau, kad Jis nesikeičia ir kad Jis myli mane besąlygiškai. Per Jėzų Kristų Dievas mane mato kaip Savo gražią dukrą, be klaidų ir trūkumų. Savo savivertę randu Jame. Tik santykis su Dievu iš tiesų pripildo mane.

Svarbiausia malda

Tagged with →