Kuriuo keliu eiti

Aš visada tikėjau, kad Dievas yra.

Vaikystėje malda buvo mano kasdienybė. Ir ne todėl, kad mano tėvai buvo tikintys, bet todėl, kad mačiau ir jaučiau daug skausmo aplinkui.  Mano tėtis buvo alkoholikas. Jis gerdavo beveik kiekvieną dieną ir mušdavo mamą: puldavo peiliu, akmenimis, geležiniais strypais, smaugdavo, skandindavo...  aš buvau bejėgė ką nors pakeisti, todėl melsdavau Dievo pagalbos.

Tai tęsėsi, kol aš pradėjau eiti į penktą klasę. Vidurinė mokykla buvo toli,  man teko nuomotis butą arti mokyklos. Grįždavau namo tik savaitgaliais. Jaučiausi ištrūkusi. Niekas manęs nekontroliavo, o svarbiausia – nebemačiau, kas vyksta namie.

Kartą tikybos mokytoja pasiūlė važiuoti į krikščionišką jaunimo renginį, ir aš su džiaugsmu sutikau. Pamačiau daug jaunimo, kurie gyveno džiaugdamiesi, atrodė, kad jų širdys tokios gyvos, kai tuo tarpu mano pilna nesaugumo ir skausmo. Po šio renginio mūsų miestelyje susibūrė tikintis jaunimas, o aš,  žinoma, buvau su jais. Galvojau: „Jūs norite parodyti, koks Dievas yra iš tikrųjų? Gerai! Aš noriu Jį pažinti.“

Po gerų metų aš pradėjau bendrauti su kompanija, kuri  gėrė, rūkė, ištvirkavo. Vis daugiau laiko praleisdavau su jais, bet tuo pat metu dalyvavau krikščioniškoje veikloje. Įsimylėjau. Viskas įgavo pagreitį. Pradėjau stebėti draugus ir pamačiau, kad jie nėra laimingi, kad jie taip gyvendami tik bėga nuo problemų ir skausmų.

Gyvenau dvigubą gyvenimą ir tvirtai žinojau, kad ilgiau tai nebegali tęstis. Nusprendžiau pasirinkti vieną iš gyvenimų. Kai pradėjau mąstyti apie gyvenimą su Dievu, aš supratau, kad Dievas myli mane asmeniškai, kad mano visos nuodėmės sumokėtos ant kryžiaus, kad Jis manęs kantriai laukė net tada, kai aš savo gyvenimą švaisčiau į kairę ir į dešinę.  Pasirinkau gyvenimą su Dievu, net neapsvarsčiusi galimybės likti su ta draugų kompanija.

Dar  iki šio mano sprendimo (kurį galiu drąsiai pavadinti svarbiausiu) Dievas  padarė stebuklą mano gyvenime: nesu bandžiusi rūkyti, nesu buvusi girta, neištvirkavau, nors esu labai smalsi ir daug laiko praleidau su draugais, kurie taip gyveno.

Ne tik mano gyvenimas, bet ir širdis buvo prikelta. Dievas išmokė mylėti ir atleisti, išgydė vaikystės žaizdas, o kai kurias vis dar gydo. Kaip vienas žmogus yra pasakęs: „nekeisčiau savo pačios siaubingiausios dienos su Kristumi į pačią nuostabiausia dieną be Jo“.

Aš tikiu Dievu ir myliu Jį, nes Jis pirmas mane pamilo.